Pirties viešnia – 3

Heidija pažvelgė pro langą į tyvuliuojantį ežerą ir pamatė dvi gulbes, meiliai plaukiančias šalia viena kitos. Čia jos buvo vietinės ir dažnai atplaukdavo pasisveikinti. Nusišypsojusi ir parodžiusi gulbes viešniai, ji pažvelgė jai į akis, taip giliai, tarsi žiūrėtų į žmogaus sielą. Tuomet nuoširdžiai paklausė:

-Dėl ko iš tiesų šiandien atvykote?

Moteris netikėtai pasimuistė, jos veide atsispindėjo sumišimas ir baimė atverti savo širdį. Tai suprasdama, Heidija ją padrąsino:

-Šioje pirtyje esate visiškai saugi. Mes čia tik dviese. Viskas, ką dabar pasakysite liks šios pirties ribose. O jeigu jau atvykote, kviečiu išnaudoti galimybę būti atvirai pirmiausia pačiai su savimi. Kartais vien išsakymas garsiai to, kas ilgai glūdėjo viduje, jau yra didžiulis gijimas. Nes tu suvoki ir įvardini. Kalbėdamas tu dar aiškiau suvoki, kas vyksta su tavimi. Aš jums esu svetimas žmogus, bet moku klausytis.

Moteris lengviau atsiduso ir susikaupusi pradėjo pasakoti:

-Aš atvykau, nes šiuo metu esu visiškai pasimetusi. Griūna visas mano gyvenimas. Aš esu ant skyrybų slenksčio ir nežinau, kaip man pasielgti. Rodos, išbandžiau viską ir niekas neveikia. Jaučiu didžiulį pyktį ir nusivylimą, bet nežinau, ką daryti toliau. Viskas, kas buvo tarp mūsų gražaus ir gero su metais kažkur išgaravo. Liko tik šaltis ir abejingumas. Mes tarsi sugyventiniai. Vaikai jau išėjo kiekvienas savo keliais. O manyje visiška tuštuma. Rodos, kad tas vyras, su kuriuo gyvenu, man visiškai nepažįstamas. Mūsų daugiau niekas nebesieja. Ir aš jaučiuosi tokia vieniša. Rodos gyvenu, bet iš tiesų kaip robotas kasdien keliuosi ir stumiu savo dienas. Nebematau prasmės. Nematau tikslo. Nematau savęs. Ir tas mano darbas. Aš dirbu jau daugelį metų vienoje valstybinėje įstaigoje. O, kaip žinote, ten darbo visuomet yra daug. Aš, kaip labai atsakingas žmogus, visada stengiuosi viską atlikti labai kruopščiai, sąžiningai. Tai ir užkrauna ant manęs žymiai daugiau, nei priklauso. Aš nieko ir nesakau, nesipriešinu. Vieną dieną aš pagavau save mąstančią apie tai, kokia viso to prasmė. Keliuosi, einu į darbą, dirbu, grįžtu namo. Kitą dieną vėl tas pats. Aš jaučiu, kad jau išsisėmiau, kad tame darbe jau daugybę metų nepatiriu nieko naujo. Ir man savęs pasidarė taip gaila, nes suvokiau, kad važiuoju traukinyje, kuris veža sava kryptimi, bet visa širdimi jaučiu, kad man reikia visai ne ten. Man jau seniai metas iš to traukinio išlipti.

-Ar yra veikla, kuri jums patinka?

-Nežinau, nemąsčiau apie tai. Esu taip užsisukusi savo gyvenimo rutinoje, kad nėra kada sustoti ir pamąstyti, ko aš iš tiesų norėčiau.

-Na, dabar apie tai negalvokime. Esu labai dėkinga jums, kad išdrįsote skirti laiko sau ir atvykti čia. Tai jau didžiulis žingsnis. Šiandien mes ir pabūsime tame lėtume, toje ramybėje. Kviečiu jus palikti visus savo rūpesčius, visas savo mintis už šios pirties durų. Dabar mes įeiname į naują erdvę. Seniau žmonės sakydavo, kad pirtis yra tarpinė erdvė tarp dviejų pasaulių. Tai erdvė, kurioje įvyksta transformacija. Čia tu gali įsiklausyti į savo vidų, o jį gali išgirsti tik tuomet, kai visiškai atsipalaiduoji ir nurimsti. Kol galvoje minčių triukšmas, tol negirdėsi savęs. Kiekvienas randa savo būdą, kaip jam nusiraminti ir išgirsti savąjį Aš. Vieni ramybę randa maldoje, kiti meditacijoje, dar kiti per kvėpavimą, bėgimą, žvejybą, kopimą į kalnus. Kiekvienam savas kelias, nes mes visi juk tokie skirtingi. Man atsipalaiduoti ir susitelkti į savo vidų labiausiai padeda pirtis. Čia tokia saugi ir rami erdvė. Medžio kvapas, malkų traškesys, ramybė ir tyla, kvapni žolelių arbata – visa tai nuteikia labai jaukiai. O maloni garinės prieblanda, švelnus garas ir drėgmė primena motinos įsčių saugumą. Ten šilta, gera, ramu. Gali tiesiog būti. Tad jeigu esate pasiruošusi, galite eiti nusirengti.

Heidija parodė, kur galima pasidėti savo daiktus, padavė pirties chalatą ir švarų rankšluostį, parodė, kur sudėtos pirties kepurės, kad moteris galėtų išsirinkti sau mieliausią.

-Į garinę eisite nuoga, jeigu jaučiatės dėl to gerai. Arba galite užsimesti tą lininį rankšluostėlį, kurį jums daviau. Spręskite pati. O kai pasiruošite, aš lauksiu jūsų prie garinės durų.

Tai pasakiusi, Heidija apsisuko ir išėjo iš priepirčio į mažą prieangėlį, skyrusį garinę nuo poilsiui skirto kambarėlio. Neilgai trukus duris pravėrė ir išėjo jos viešnia, vilkinti pirties chalatą ir raudoną vilnos kepurę. Rankoje laikė rankšluostį. Heidija mintyse nusišypsojo. Pirmas perlipimas per save įvyko. Ji parodė kur pasikabinti daiktus,  pravėrė dūminukės duris ir pakvietė viešnią užeiti. Parodė, kaip atsigulti, po veidu padėjo kvapnią liepinę vantą, o pati užpylė vieną samtelį garo ir atsitūpė šalia ant grindų, tausodama savo jėgas, kad kuo mažiau be reikalo nestovėtų karštyje.

-Dūminė pirtis, – ėmė pasakoti Heidija, – yra viena seniausių pasaulyje. Niekas tiksliai nežino, kada atsirado pirmosios dūminės pirtys. Tačiau ji iš tiesų labai archajiška. Ji labai paprasta, tačiau kartu ir labai ypatinga.

-O kodėl ji tokia juoda? – paklausė moteris.

-Įsivaizduokite, kad kambario kampe mes sukrauname akmenų krūvelę. Paliekame angą, kad į ją galėtume pridėti malkų ir užkuriame ugnį. Įsiliepsnojusi ugnis pamažu kyla aukštyn laižydama akmenų paviršių ir juos po truputį kaitindama. Tie akmenys, kurie gauna daugiausiai ugnies, įkaista labiausiai, o esantys toliau sušyla mažiau. Ugnies degimo metu susidarę dūmai skverbiasi pro akmenų plyšius į patalpą. Jų vis daugėja. Senose dūminėse pirtyse nebūdavo kamino, kaip ir čia. Visi dūmai pasklisdavo po patalpą. Jie smelkdavosi į sienas, padengdavo lubas. O išeiti dūmams būdavo padarytas tik mažas pirties langelis ir praveriamos durys. Kol pirtis kūrenasi (o tai trunka apie tris valandas), viduje būna pilna dūmų. Ši dūminukė truputį patobulinta. Krūsnies pakura jau padaryta iš prieangio. Taigi man nereikia skendėti dūmuose, kol ją kūrenu. O seniausiose dūminukėse turi vos ne šliaužti pažeme, kad įmestum malkų. Apačioje dūmų visada mažiausiai, nes viskas kyla aukštyn.

-O ar tokioje pirtyje saugu kaitintis? Ar aš neapsinuodysiu?

-Visiškai saugu, nes aš ją tinkamai paruošiau prie mums einant į garinę. Tam, kad galėtum eiti kaitintis, dūminę pirtį labai svarbu gerai paruošti. Pirma, turi gerai sudegti malkos. Tol, kol lieka tik žarijos. Neturi būti degančios liepsnos. Tuomet tas žarijas reikia kruopščiai išsemti ir išnešti laukan. Negalima jų numesti bet kur, nes žarijos turi savyje daug kaitros ir gali sukelti gaisrą. Aš tam turiu į žemę iškastą duobę.

-Ir išnešus žarijas jau galima eiti į pirtį?

-Ne, reikia gerai nuplauti krūsnies akmenis, kad būtų švarūs. Taip pat aš nulieju ir sienas bei gultus ir palieku pirtį subręsti apie dvi – tris valandas.

-Ar pirtis per tą laiką neatvės?

-Tikrai neatvės, nes čia yra didelė krūva akmenų, kurie labai gerai įkaista.

-O kodėl kartais žmonės sako, kad dūminėje pirtyje graužia akis?

-Jeigu akmenys nėra gerai iškaitinami, lieka daug suodžių. Kai ugnis gerai įsiliepsnoja, ji tuos suodžius nudegina ir akmenys tampa švarūs, balti. Taip pat svarbu gerai nuplauti akmenis po iškūrenimo. Ir malkos, kuriomis kūreni, labai svarbu. Sako, kad netinkamos dūminės pirties krosniai spygliuočių malkos. Taigi, čia reikalingas kruopštumas ir išmanymas. Be to, kiekviena krosnis turi savo charakterį. Pirtininkai juokauja, kad savo krosnį pažįsti tuomet, kai ją šimtą kartų iškūreni.

-Kaip įdomu,- kalbėjo moteris,- o ar tie dūmai įkvėpus man nekenkia?

-Suomiai atliko tyrimus dūminėje pirtyje. Kol ugnis kūrenasi, tie dūmai įsismelkia į mažiausius tarpelius tarp rąstų ir labai gerai juos dezinfekuoja. Buvo ištirta, kad dūminėje pirtyje yra labai sterilu. Visos bakterijos, visi mikroorganizmai čia žūsta nuo kaitros ir nuo dūmū. Ir kvapų jokių nelieka ant plauto, viskas dezinfekuojama pačiu natūraliausiu būdu.

Nuraminusi viešnią ir atsakiusi į visus dažniausiai iškylančius klausimus, Heidija pagaliau pradėjo ruošti ją ramybei ir atsipalaidavimui.

-O dabar pasinerkite į savo vidinę tylą. Pajauskite savo kūną. Pastebėkite, gal kažkurioje vietoje yra įtampa. Atpalaiduokite tuos raumenis su iškvėpimu, ramiai ir lėtai. Tegul kūnas pasidaro suglebęs, tarsi išsilydęs ant plauto. Viską, visiškai viską paleiskite. Aš dar užpilsiu samtelį garo. Pirmojo užėjimo metu dūminėje būna didžiausia kaitra, nes akmenys dar labai stipriai įkaitę. Todėl aš užpilu vos vos, kad nebūtų per daug. Jūs greitai pajausite, kaip tas garas pamažu leidžiasi žemyn ir iš lėto smelkiasi į kūną, jį pamažu šildydamas.

Ir tikrai moteris pajuto, kad šioje pirtyje nieko nereikia daryti, o šiluma pati leidžiasi į kūną. Jai jau nebebuvo baisu. Ji ėmė mėgautis tuo, kas dabar vyksta su jos kūnu. Ji palengva atpalaidavo įsitempusius nuo ilgo sėdėjimo pečius, mintimis susitelkdama į tą įsitempusią vietą ir su iškvėpimu paleisdama įtampą, kaip mokė Heidija. Taip po mažą žingsnelį ji ėmėsi susidraugauti su savo kūnu, stebėti jį tarsi iš vidaus, pajausti. Tik dabar pagalvojo, kad per šitiek metų niekada nebuvo įsiklausiusi į savo kūną. Negirdėjo jo nuolat siunčiamų signalų, nekreipdavo dėmesio į užklupusias ligas. Ir dabar jai buvo toks atradimas susijungti su savo kūnu pirtyje, išgirsti jį. Tik dabar suprato, kaip jis buvo nuo gyvenimo stresų įsitempęs.

-Per kūną mes viską jaučiame. Per kūną galima suprasti, kas vyksta tavyje. Kūnas niekada nemeluoja. O kol jis įsitempęs, apie jokią sveikatą nėra nei kalbos. Mes užspaudžiame jausmus ir emocijas, todėl energija negali laisvai tekėti. Tik atsipalaidavus prasideda gijimas. Tad viską paleiskite ir stebėkite, kaip tas garas leidžiasi, kaip kaista jūsų oda. Užuoskite pirties kvapą. Tiesiog mėgaukitės šia akimirka. Jeigu mintys kažkur nuklys, vėl dėmesį sugrąžinkite į šią erdvę ir į save.

Taip ramiu lėtu balsu tyliai kalbėdama Heidija paėmė liepines vanteles ir švelniai jomis ėmė glostyti moters kūną. Gare sušilusios vantos maloniai glostė odą ir moters kūnu nubėgo šiurpuliukai. Niekada nebuvo patyrusi tokio malonaus jausmo, tokio švelnumo. O vykdama čia galvojo, kad ją tiesiog laikys karštyje ir nuplaks su tomis šluotomis. Dabar pamatė, kokios švelnios ir minkštos yra pirtininkės surištos vantos. Ji jau visiškai pasitikėjo tuo, kas vyksta, ir ramiai mėgavosi pirties palaima.

Pajautusi deguonies trūkumą, Heidija pravėrė garinės duris. Tuojau pat pirtyje atvilnijo vėsaus oro gūsis, kuris maloniai atgaivino ir leido giliai įkvėpti šviežio oro. Ji išgirdo palaimingą moters atodūsį ir palengvėjimą.

-Jau norėjau prašyti, kad įleistumėt oro, nes darėsi labai karšta. O jūs tarsi perskaitėt mano mintį.

-Tai ne mistika. Tai tiesiog patirtis. Praėjus tam tikram laikui garinėje ima trūkti deguonies. Žmonės dažnai sako, kad nepakelia karščio. Iš tiesų daugelis jų karštį kuo puikiausiai toleruoja. Nepakelia tik deguonies trūkumo, o tuomet jau norisi bėgti iš garinės.

-Tikrai. O kai būdavau pirtyje su draugais, ten oro niekada neįleisdavo. Liepdavo kentėti, nes kitaip išleisime visą karštį.

-Patikėkite. Ko jau ko, bet karščio mums šiandieną tikrai bus ligi soties. Duosiu jo tiek, kiek jums norėsis. Tačiau atminkime visam laikui, kad ne rungtyniauti mes į pirtį ateiname, ne kuo ilgiau karštyje išsėdėti, o maloniai praleisti laiką, pailsėti, persikrauti, gal kažką paleisti. Čia jau kiekvienam savas tikslas. Tik jokiu būdu pirtyje negali būti kentėjimo. Čia ne koncentracijos stovykla. Čia turite jaustis gerai. Ir jeigu jau kyla mintis, kad reikia išeiti, tai reikia savęs klausytis. Kiekvienas žmogus yra unikalus. Kiekvienas ir jaučiasi pirtyje skirtingai. Jeigu vienam šilumos reikia labai daug, tai kitam tik vos vos. Ir tame viskas yra gerai. Kas gi būtų, jei mes būtume visi vienodi. Būtų labai nuobodu.

-Tikrai, – nudžiugo viešnia. – Jaučiuosi taip puikiai. Niekada negalėjau pagalvoti, kad pirtyje gali būti taip gera. O jums netrukdo tas mūsų kalbėjimas? Juk sako, kad pirtyje turi būti mirtina tyla.

-Tyla pas žmogų ateina kiekvienam savu laiku. Kartais gal net geriau, kad žmogus išsikalba. Per kalbėjimą pasileidžia daugelis įtampų. Apskritai pirmą kartą apsilankius pirtyje ne visiems taip jau lengva atsipalaiduoti. Mes visko bijome, nes nežinome, kas bus. O kai jau susipažįsti su pirtimi, pripranti prie pirtininko, viskas tampa aišku, tuomet ir jautiesi ramiau, laisviau. O kitą kartą į pirtį vyksti jau ne su baime ar kažkokiais susikurtais mitais. Tuomet jau žinai, kaip viskas bus, ir iš karto pradedi tuo mėgautis. Aš seniau pykdavau, kad žmonės kalba garinėje. Pamenu, vieną kartą griežtai uždraudžiau kalbėti. Dar liepiau susitelkti į meditaciją. Tačiau iš tos įtampos svečiai taip pradėjo juoktis, kad baigėsi visas rimtumas. Tuomet ir supratau, kad viskas turi vykti natūraliai, neįspraudžiant į kažkokius rėmus.

-Tikrai. Kai pasikalbėjome, man iš karto tapo lengviau.

-Labai tuo džiaugiuosi. O dabar pajauskite savo kūną. Ar reikia dar jam šilumos?

-Manau, kad pirmam kartui pakaks, – ištarė moteris.

-Tuomet eime atsikvėpti ir išgerti arbatos.