Pirties viešnia – 4
Dvi moterys jaukiame dūminukės priepirtėlyje pamažu pradėjo kalbėtis. Viešnia dalinosi savo gyvenimo momentais. Jos veidą tai nutvieksdavo šypsena, tai užliedavo rimtumas. Tačiau vis daugiau moteris atsivėrė, vis labiau laisvėjo jos laikysena, kūnas pamažu darėsi paslankesnis, o akyse suspindo gyvybė. Tarpuose tarp pokalbių prie arbatos jos užeidavo į garinę. Štai dabar, gulėdama ant pirties plauto, galvą panardinusi į kvapnią liepų vantą, moteris jautė ritmingus vanojimo judesius. Ji jautė karštą bet malonų vantų prisilietimą. Liepos tai glostė, tai šiureno, tai plekšnojo, tai ritmingai plakė viską kūną, tačiau tas plakimas nebuvo grubus. Jis buvo toks saldžiai malonus, šildantis, masažuojantis. Dabar ji suprato, kad vanojimas tai nėra stiprus daužymas su šluotražiais. Atvirkščiai, tai labai malonus, giliai sušildantis ir atpalaiduojantis potyris su švelniomis minkštomis vantomis. Ir jai norėjosi vis dar ir dar. Norėjosi paskęsti tame liepų šokyje. Per vantų šnaresį ji išgirdo, kaip Heidija ėmė niūniuoti kažkokią melodiją. Garsas, susijungęs su vantų čežėjimu, sukūrė kažkokią ypatingą būseną. Ji išgirdo dainą:
Kur ugnis ir vanduo,
Kur prabyla įkaitintas akmuo.
Kur tyla, kur kaitra,
Lai išdegins tą skausmą manyje.
Dega viskas, kam reikia sudegt.
Teka, teka,
Teka viskas, ko turi netekt.
Tu atleisk ir paleisk.
Niekada jau daugiau savęs neteisk.
Garas kils, mintys tils.
Tavo kūnas vėl viską prisimins.
Dega, dega,
Dega viskas, kam reikia sudegt.
Teka, teka,
Teka viskas, ko turi netekt.
Tyluma, šiluma,
Atsivėrė širdies tau giluma.
Metas tau atsikelt
Ir į dangų savas akis pakelt.
Dega, dega,
Dega viskas, kam reikia sudegt,
Teka, teka,
Teka viskas, ko turi netekt.
Staiga moteris pajautė, kaip jos viduje viskas sukilo. Pajautė, kaip tas gumulas, taip ilgai stovėjęs gerklėje, dabar susprogo. Ji gulėjo vanojimo ritme, maudėsi ritmingame garse, o ašaroms davė valią lietis iš pačios širdies gelmių. Pirmą kartą gyvenime ji savęs nekaustė. Pirmą kartą jai buvo visiškai nesvarbu, kas ką pagalvos. Ji tiesiog raudojo, o ta rauda, susipynusi su garo šnypštimu ir vantų plekšnojimu, pamažu išsiliejo, atlaisvindama visą krūtinę. Tarsi koks didžiulis akmuo nusirideno iš jos širdies ir ištirpo pirties garuose. O liepos, švelnios ir mylinčios liepos, paskleidusios savo gydančią meilę ir globą, šoko savo gydantį šokį pirties gare. Galiausiai ritmingi judesiai nurimo. Moteris pajuto, kaip liepų vantos trina, glosto, nubraukia nuo jos visą sunkumą ir numeta jį žemėn.
Heidija pravėrė duris. Ji stebėjo po stipraus virsmo ramiai ant plauto gulinčios moters veidą. Pati įkvėpė įeinančios gaivos. Vantomis glostydama moters kūną, kažką dar tyliai kalbėjo. Pasakojo tai, kas ėjo iš širdies. Kas tekėjo per ją taip švelniai ir mylinčiai. Galiausiai, pastebėjusi, kad moteris jau atsigavo, lėtai ją pasodino, į rieškutes pripylė vandens ir paprašė nusiprausti veidą. Padavusi ranką nusivedė į ežerą.
-Vanduo dar nešaltas. Brisime abi kartu. Kai būsit pasiruošusi, atsigulsite ant nugaros, o aš prilaikysiu jūsų galvą. Taip mes truputį paplūduriuosime. Svarbiausia pasitikėkite manimi. Neišsigąskite, kad vanduo apsems ausis. Būkite taip tol, kol pasidarys vėsu.
Moteris palengva brido į tyrą ežero vandenį. Jautė po kojomis švelnų smėliuką. Tai suteikė pasitikėjimo žengti dar giliau. Galiausiai atsigulė ant nugaros ir leidosi Heidijos prilaikoma. Tas jausmas buvo ypatingas. Ji leido sau visiškai atsipalaiduoti ir pajuto kūne tokį lengvumą. Visi garsai po vandeniu dingo. Ji įsmeigė akis į žydrą debesėliais pasipuošusį dangų ir stebėjo jų plaukimą dangumi. Tuomet užsimerkė ir vieną akimirką išvydo tokią baltą šviesą, nuo kurios jos visas kūnas tarsi išnyko.
-O dabar grįžkime atgal į garinę.
Heidija padavė viešniai ranką ir jos abi parėjo pirtin. Šliūkštelėjo vienas kita samtelis garo ant akmenų. Dabar šis jau buvo daug švelnesnis ir drėgnesnis. Pats malonumas – pagalvojo ji.
Dar pasiėmusi vanteles ramiais sukiniais išsuko visą seną energiją, šildė ir glostė. Trynė ir kalbėjo:
Per pirtį, per kūną
Nutilkim, nurimkim
Per pirtį, per kūną
Išrėkim, ištrinkim.
Per pirtį, per kūną
Nubraukim, išmeskim.
Per pirtį, per kūną
Išraukim, iškęskim.
Per karštį, per garą
Išdekim, iškaiskim
Per vantas, žolynus
Paleiskim, užbaikim.
Per mylinčias liepas
Išmeskim, pamirškim
Per paprastą pirtį
Ištverkim, atgimkim.
Kai viskas buvo baigta, ji paėmė kibiriuką maloniai šilto liepų nuoviro, paprašė moters atsistoti ir lėtai ėmė pilti šiltą vandenį jai ant galvos, pečių, nugaros, priekio. Liejo ir plovė visą kūną. Mintyse girdėdama žodžius „plauna tave, kol tampi niekuo“. Tuomet išvedė moterį į priepirtį, kur jau buvo paruošusi jaukų patiesalą. Paguldė ir apklostė, šiltai suvyniojo ir apkaišė, kaip kad mamos apklosto savo vaikus prieš miegą. Ir paliko ramiai tyloje pabūti.
Pati išėjo į lauką, atsisėdo prie pirties ant suolelio ir mąstė. Štai tokia ta žmogaus laimė. Šiandien dar vienam žmogučiui padėjo atsigauti, nurimti. Tiesiog buvo šalia, išklausė ir padėjo kaip galėjo geriausiai tuo metu. Tam ir esam mes vieni kitiems reikalingi. Savyje esančią širdies šilumą turime dalinti kitiems. Tik taip užsisuka gyvybės ratas. Tik taip pradedi jausti, kad yra prasmė tavo buvimo šioje žemėje. Tik taip, atidavęs kažką, ką sugebi, kitam, iš tiesų pasijauti laimingas. Ji žvelgė į vakarėjantį dangų ir stebėjo, kaip besileidžiančios saulės spinduliai šoka ant vandens savo skaičiai raudoną valsą. Nepastebėjo nei kaip jos viešnia, susisupusi į šiltą vilnonį pledą prisėdo greta. Taip jos abi ir prarymojo, lydėdamos saulę į jos sapnų karalystę.
-Išmintingi buvo seniau žmonės, – pagaliau prašneko viešnia. Viskas seniau buvo paprasta, bet tuo pačiu labai stebuklinga.
-Tikrai taip, nieko gudresnio mes dar nesugalvojome. Ne vieną kartą esu pastebėjusi, kad patys geriausi dalykai yra labai paprasti. Žmogui iš tiesų reikia labai nedaug.
-Aš dabar visai kitomis akimis pamačiau, kas iš tiesų yra pirtis. Suvokiau, ką jūs, pirties kelią pasirinkusieji, iš tiesų duodate žmogui. Nelengvas jūsų darbas, bet esu jums tokia dėkinga. Aš šią akimirką esu iš tiesų laiminga. Rodos, dabar esu kitas žmogus.
-Kaip naujai gimusi, – nusišypsojo Heidija.
-Kaip naujai gimusi, – palinksėjo viešnia. -Per šią pirtį supratau, kaip labai savęs nemylėjau. Kaip neklausiau savo kūno. Kaip bėgant metams apleidau savo mėgstamus užsiėmimus. Kaip įstojau mokytis klausydama proto, o ne savo širdies. Ir kas svarbiausia, dabar aš suprantu, kad ne kiti žmonės dėl to kalti. Aš pati esu atsakinga už savo gyvenimą. Pati iš savęs atėmiau laimę. Paklusau kitų nuomonei. Neleidau sau daryti to, kas mane džiugina. Buvau taip įsisukusi į gyvenimo rutiną, kad visai pamiršau sustoti ir pasimėgauti akimirka. O šiandien per tas kelias valandas aš taip atsigavau, nurimau, patyriau tiek pirties gėrio. Esu be galo jums dėkinga, kad padėjote man išgirsti pačiai save. Kad nesmerkėte, o tiesiog išklausėte. Kad buvote šalia. Dabar turėsiu apie ką pamąstyti ir priimti tam tikrus sprendimus.
Dar kartą padėkojusi, apsirengusi ir susirinkusi savo daiktus, viešnia iškeliavo. O Heidija kaip visuomet, pasiėmė vieną vantą, nėjusi į garinę užsipylė daug garo. Jis dabar buvo pats skaniausias. Gerai išsivanojo, pakėlusi aukštyn kojas, jas stipriai su vanta pakaitino (pirtininkų kojos visuomet būna šaltos). Tuomet išsitiesė visu kūnu ant gulto. Padėkojo pirčiai, visoms stichijoms, vantoms, žolynams, o taip pat savo vedliams ir Kūrėjui, kad buvo vedama per visą pirties ritualą, kad viskas vyko labai sklandžiai ir saugiai, kad eilės liejosi iš jos, kai to reikėjo, ir kad pačiai dar užteko garo save pavanoti.