Pirties viešnia – 2

Išsišlavusi nedidelį priepirtėlį ant stalo užtiesė švarią lininę staltiesę. Pasisukiojusi aplink sodybą prisiskynė gėlių ir sumerkė jas į molinę vazelę. Paruošė indą vandens su uogomis bei mėtomis atsigaivinimui išėjus ir pirties. Padėjo ant stalo truputį vaišių, kaip įprasta svetingo lietuvio namuose. Viską dar apžvelgusi ir patenkinta nusišypsojusi nužingsniavo į namus persirengti pirties rūbais ir susikaupti prieš būsimą pirtį.

Sėdėdama savo susikaupimo erdvėje ji paprašė Kūrėjo pagalbos ir vedimo, kad viskas šios pirties metu vyktų sklandžiai, kad ji kaip Kūrėjo įrankis galėtų kuo geriau pasitarnauti atvyksiančiai viešniai ir kad įvyktų tai, kas turi būti padaryta. Visiškai susitelkusi į būsimą pirties procesą, Heidija sugrįžo į pirtį laukti savo viešnios. Dar kartą įkvėpė unikalaus dūmo kvapo, kuris jai teikė begalinę palaimą ir nukeldavo mintimis kažkur labai toli, gal net į kokius akmens amžiaus laikus, kai žmonės šildydavosi prie ugnies ir gyveno dūminėse pirkiose. Daugeliui šiuolaikinių žmonių nepatiko tas archajiškas dūmo kvapas, tačiau jai jis buvo ypatingas. Jis kupinas gelmės ir skonio. Jame telpa visa žmogaus pirties išmintis. Užuodusi tą kvapą, Heidija tarsi atgamindavo visas iki šiol turėtas patirtis, susijusias su pirtimi, kodai atsirakindavo ir ji galėdavo nardyti po pirties erdvę intuityviai žinodama ką ir kada reikia padaryti. Kvapas buvo jungtis. Ją tas kvapas vedė, mokė ir gydė. Jis ją įkvėpdavo ir palaikydavo, prikeldavo ir suteikdavo jėgų eiti pirmyn. Kvapas turi stebuklingą galią atgaminti seniai patirtus išgyvenimus. Kvapas jos gyvenime buvo kelrodė žvaigždė, daug pasakanti apie viską, kas yra šalia.

Taip besimėgaudama ji neišgirdo, kaip iš nugaros kažkas priėjo ir palietė ranką. Ji net krūptėlėjo, bet atsisukusi nurimo išvydusi vidutinio amžiaus smulkaus sudėjimo moterį rudais, šiek tiek žilstelėjusiais plaukais. Nors jos veidą puošė mandagi šypsena, Heidija tuojau pat pajuto jos vidinį liūdesį. Ji jau seniai suprato, kad tai, ką žmogus tau sako ar rodo, ne visuomet būna tiesa. Ji giliai įkvėpė ir pakvietė viešnią užeiti vidun. Į molinį puodelį įpylė arbatos, kurią pagal savo pajautimą surinko iš miško žolių. Įsipylė ir sau. Pamažu užsimezgė pokalbis. Moteris pasakojo, kad apie Heidiją girdėjusi iš vienos pažįstamos. Kad tiesiog norėjusi prasiblaškyti ir pasimėgauti pirtimi. Kad jai baisu, ar ištvers, nes nelabai pakenčia karštį. Ir Heidija, kaip visuomet atvykus naujam žmogui, pradėjo pasakoti, kaip viskas vyks. Kalbėjo, kad pirtyje bus galima gulėti ir ji galės bet kada atidaryti duris į lauką ir įleisti gryno oro. O jeigu jau bus labai karšta, visuomet galinti išeiti iš garinės atsivėsinti. Ji pasakojo, kad į garinę užeisime tiek kartų, kiek norėsis pagal savijautą, nes tai labai priklauso nuo žmogaus būsenos. Kartais norisi tos kaitros daugiau, ir pavanoti žmogus prašo stipriau. O kitą kartą norisi tik lengvai pasišilti ir kad kas švelniai su vantele paglostytų. Tai priklauso ir nuo moters ciklo dienų, ir nuo mėnulio, ir daugybės kitų dalykų. Ji matė, kaip viešnia su palengvėjimu atsiduso. Heidija dar paklausė, ar viešnia nėra alergiška kokiam nors augalui, žolei, medžiui ar pirtyje naudojamiems produktams. Išgirdusi, kad viskas tvarkoje, ji dar paklausė:

-O kaip su karaujospūdžiu?

-Jis labai žemas. Ar tai blogai?

-Na, aš nesu gydytoja, bet pagalvokime. Kraujas. Viskas mūsų kūne yra labai susiję. O kraujas – juk tai pats gyvenimas, gebėjimas juo džiaugtis.  Ar jūs džiaugiatės savo gyvenimu? Ar esate laiminga vos prabudusi iš miego? Ar galite pasakyti, kokia palaima yra gyventi kiekvieną savo paprastą dieną? Galite man nieko neatsakyti. O jei pažiūrėtume labiau fiziologiškai, iš savo patirties pirtyje galiu pasakyti, kad pirties metu nuo šilumos ir atsipalaidavimo kraujospūdis dar truputį nukrenta. – Heidija pastebėjo viešnios išsigandusias akis.

-Nebijokite. Tiesiog turint žemą kraujospūdį garinėje reikia būti trumpiau. Geriau didesnis karštis ir trumpai, negu labai švelni temperatūra ir ilgas buvimas joje. Ir dar vienas labai svarbus momentas, – ji nužvelgė viešnią ir nusišypsojo, – reikės susidraugauti su šaltu vandeniu.

-Oi ne ne! Niekada nemėgau šalto vandens. Ir galvos maudydamasi ežere niekada nešlapinu.

-Esant žemam kraujospūdžiui, labai patartini yra šalto vandens kontrastai. Jie tonizuoja organizmą ir iš karto pasijuntate geriau. Nebijokite, neliepsiu jums iš karto šokti į vandenį. Viską darysime palaipsniui. Ir kai būsime garinėje, pastatysiu prie jūsų šalto vandens indą, kad galėtumėte atsivėsinti rankas, veidą, krūtinę. Tiesiog, kai pajausite, kad darosi karšta, merkite rankas į vandenį ir atsigaivinkite. Jeigu pirtyje sėdite, galima merkti vantą į šaltą vandenį ir prisidengti ja veidą. O į ežerą eisime tik po vanojimo, kai visas kūnas bus taip gerai įkaitęs, kad pačiai norėsi šokti vandenin.

-Supratau, su palengvėjimu ištarė moteris.