Pirties viešnia – 1

Malkos pirties krosnyje jau buvo bebaigiančios sudegti. Beliko tik raudonai mirguliuojančių žarijų kalnas. „Žarakalnis“ – sukūrė naują žodį Heidija. Jai patikdavo žaisti žodžiais. Kartais ateidavo tokie suvokimo momentai, kad net pati aikteldavo. Štai kartą pati sau kartojo saulėta diena, saulėta diena. Ir tartum kas viduje persimainė. Jai atėjo visai kitas tų žodžių suvokimas: sau lėta diena. Diena, skirta praleisti sau, lėtai. Ir tarsi koks nematomas siūlas atvedė tą giją iš praeities, kai dar buvo gyva baltiškoji gyvenimo ritmo tėkmė. Kai žmogus neturėjo kur skubėti. Kai laikas Žemėje tekėjo kitaip. Ir kiekviena diena buvo išgyvenama visuminiškai, ramiai, lėtai, išbūnant šioje akimirkoje. Sau lėta diena. Heidija suprato, kokia gili mūsiškųjų žodžių prasmė. Rodos, girdi tą žodį kasdien. Bet jo nesuvoki, kol vieną dieną ta prasmė tau atsiskleidžia. Ir koks įdomus tas gyvenimo žaidimas. Pastaruoju metu jai viskas pradėjo atsiskleidinėti visai kitu kampu, kita prasme. Tarsi atsidengė dar vienas suvokimo lygmuo, kurio ji anksčiau būtų nei su žiburiu neradusi. Viskam savas laikas ir sava vieta. Tvarka Visatoje, tvarka Žemėje, tvarka žmoguje.

Sugleibusi mirguliuojantį žarakalnį į metalinį semtuvą, Heidija atsargiai išnešė žarijas laukan ir supylė į greta tam reikalui iškastą duobę. Kas iš žemės, lai ir sugrįžta į žemę. Ten žarijoms bus saugu ir gera tęsti savo gyvenimą. Kol visiškai sudūlės ir išnyks. Tuo tarpu Heidija pasisėmė kibiriuką vandens ir įžengusi į juodą, dūmais aprūkusią garinę, atsargiai nuplovė iki raudonumo įkaitusius krūsnies akmenis, kad neliktų pelenų, kurie po to gali graužti akis. Ji jau išmoko, Skalvio prižiūrima, tinkamai iškūrenti ir paruošti krosnį ir garinę. Nuo to priklausė visas jos būsimas darbas pirtyje. Jeigu esant žvarbiam priešiniam vėjui, akmenų niekaip neidavo iškūrenti, tuomet būdavo prastai. Kaitros garinėje mažai, akis griaužia, išvanoti gerai negali. Žodžiu ne kokie reikalai. Tekdavo kažkaip suktis iš padėties. Tačiau šiandien, laimei, viskas vyko kaip sviestu patepta. Pasiėmusi samtelį, Heidija nuplovė garinės lupas, sienas, plautus, kad niekur neliktų jokių nešvarumų. Tuomet išėjusi užvėrė garinės duris ir paliko ją keletui valandų subręsti. Anksčiau norėdavo, kad viskas būtų greitai. Vos tik malkoms sudegus, tuojau pat nuliedavo krosnies akmenis ir nieko nelaukusi eidavo pirtin kaitintis. Bet suprato, kad nevalia to daryti. Kaitra, sklindanti nuo atvirų krūsnies akmenų buvo tokia aštri, kad  išbūti garinėje tapo beveik neįmanoma. Ilgainiui gyvenimas ją išmokė, kaip žemaičiai sako,  juo skubini, juo sùbinė. Tai reiškia, kad viskam reikalingas laikas ir greičiau-  tai nereiškia, kad bus geriau.

Heidija atsinešė savo surištas šviežias liepines vantas. Nevalingai jas priglaudė prie veido ir su pasimėgavimu įkvėpė nuostabaus liepų aromato. Tas jų medaus saldumas. Tas minkštumas ir toks subtiliai švelnus kvėpnis. Jos mokytojas Skalvis buvo ypatingas liepinių vantų mėgėjas. Tik su jomis pats norėjo pertis, su jomis esant būtinybei, pavanodavo ir kitus. Jis ir sulaužė Heidijos galvoje tūnojusį mitą, kad liepų vantos vanojimui netinkamos. Kažkur ji apie tai buvo girdėjusi. Bet jau tada jos viduje kilo pasipriešinimas. Kaip tai liepa netinkama vanojimui??? To negali būti. Tuomet ji prisiminė Skalvio vedamas subtiliojo pasaulio pajautimo pamokas. Jie eidavo į mišką, išsirinkdavo kokį nors medį, atsisėsdavo prieš jį, visiškai susitelkdavo į ramybę ir atsipalaidavimą ir išreikšdavo ketinimą pajausti, koks yra tas medis. Kokia jo energija. Kas iš jo sklinda. Tam, kad tai pajaustum, negali turėti galvoje jokių pašalinių minčių. Negali ir pats savo protu sukurti to, ką norėtum. Turi būti visiškai atviras tam pajautimui ir suvokimui, kuris pamažu ateina. Kartu su Skalviu tai daryti visuomet buvo lengva, nes mokytojas buvo labai gerai išvystęs savo energinį pralaidumą. Heidija to dar tik mokėsi, tačiau kartais jau visai neblogai pavykdavo pajausti. Energijų išjautimas yra tarsi raumenų treniravimas. Iš pradžių, jeigu visą gyvenimą to nedarai, tai atrodo neįmanoma. Tu netgi netiki, kad galėtum pajausti. Juk tiek metų mus mokė atsižvelgti tik į protą ir tikėti tik tuo, kas akivaizdu ir moksliškai pagrįsta. Tačiau jeigu susitelki ir pasakai sau, kad aš galiu pajausti, kad aš atsiveriu toms energijoms, kad aš tikiu, jog man pavyks, kaip pavyksta ir kitiems, tavyje įvyksta lūžis. Viskas priklauso nuo mūsų vidinio apsisprendimo patikėti. Žinoma, kad protas maištauja. Protas nepratęs jausti jausmų. Jis moka protauti. O čia tarsi visiškai kita – širdies erdvė, kitas pasaulis, kupinas pojūčių. Heidija dabar prisiminė, kaip seniau ji net negalėjo įvardinti elementariausių jausmų, kuriuos jaučia. Tokių kaip nerimas, džiaugsmas, liūdesys. Mes nepastebime to, kol į tai nesutelkiame dėmesio. Kai ji išmoko nuolatos stebėti savo kūną, jo reakcijas, ateinančius jausmus, ji labai stipriai atvėrė kelią į savo vidinį pasaulį. Vėliau mokėsi, ką su tais atėjusiais jausmais daryti. Jeigu savo jausmus ignoruoji, tai jie kaupiasi tavo kūne, kol tu galiausiai srpogsti. Čia visų gerųjų mergaičių bėda. Ir turėjo ji gero vargelio, kol visus savo užslopintus jausmus iškrapštė lauk. Tam reikėjo praeiti galybę įvairiausių praktikų. Dar ir šiandien Heidija negalėtu teigti, kad ji jau puikiai įvaldžiusi savo mintis ir jausmus. Jai dabar atrodė, kad tai viso gyvenimo kelias. Tuo pačiu jau išmoko ir nesmerkti savęs. Priimdavo save su švelnumu ir meile. Padėkodavo pati sau už pastangas, nes toje situacijoje pasielgė taip, kaip tuo metu galėjo geriausiai.

Šie prisiminimai iškilo pagalvojus apie tai, kaip Heidija su Skalviu mokėsi išjausti liepos medžio energiją. Visiškai atsipalaidavusi ir mintimis susitelkusi į liepą, ji pamažu atsivėrė liepos medžiui ir leido jos energijai tekėti per savo kūną. Netrukus ji pajautė labai lėtą, minkštą, švelnią energiją, kuri skleidė mylinčią, globojančią, rūpestingą, besąlyginę mamos meilę. Ji jautė, kaip gyvybinė energija pamažu ją pildo. Atėjo suvokimas, kad tai visus globojanti, sauganti, auginanti, klestėjimą skatinanti energija. Norisi joje būti dar ir dar. Norisi ja apsigaubti. Ypač tuomet, kai skauda. Kai liūdna. Kai kas nors su tavimi negražiai pasielgė. Kai tu tarsi maža mergaitė bėgi ir įsikimbi į mamos sijoną, nes žinai, kad čia saugu. Čia esi mylima ir laukiama visuomet, kad ir kas bebūtų. Liepos energija kelia tave gyventi. Augina tau sparnus. Skatina veikti, kurti, auginti. Liepos energija globoja ir užpildo tave viskeriopa meile. Kad jau niekada tau jos netrūktų. Kad visuomet būtum pilna ir savipakankama.

Dabar Heidijai jau nereikėjo taip ilgai stengtis išjausti energijas. Tai vykdavo spontaniškai. Kartais ji nė pati nepajusdavo, kaip pajautė kažką naujo, ne savo. Pasidėjusi liepines vantas šalia pirties ant mažo suolelio, Heidija pasidžiaugė, kad dabar vasaros metas ir visas vantas galima naudoti šviežias, ką tik surištas miške. Tuomet jos pačios šviežiausios, gaiviausios, kvapniausios. Nereikia nei džiovinti, nei mirkyti. Gamta vasarą duoda tiek nuostabių dovanų. Šviežios kvapnios žolelės arbatai, žalios įvairiausių iš medžių vantos, šiltas ežero vanduo. Tik imk ir naudok į sveikatą. Heidija pripylė vandens į aprūkusį katilą, stovėjusi ant akmenų krūsnies. Tai buvo paprastas senovinis būdas kaip pasišildyti pirtyje vandens. Paskui naudodavo jį pirtyje įvairioms reikmėms.