Žiema
Kai ateina žiema, viskas nurimsta. Gamta pasineria į savo vidų. Gyvybė susitraukia iki sėklos ir pasislepia medžių pumpuruose. Ji tokia maža, bet tokia galinga. Susispaudusi ir susikoncentravusi iki sėklelės ji ramiai tūno ir laukia pavasario. Ji dabar visiškai savyje. Laukia ir mėgaujasi žiemos tyla.
Žemė sustingsta, susitraukia į kokoną ir pasidengia sniegu. Įsisupa į šiltą, purią, baltą antklodę. Užsiveria ir panyra giliai į save. Užsimerkia ir klausosi tylos, laikydama pasaulį pūkų pataluose. Žemė jau atidavė savo derlių ir dabar ilsisi. Tyliai plaka jos ugninė širdis. Žemė atgauna jėgas, pildo save iš vidaus, kad pavasarį vėl galėtų dalintis savo motiniška gausa su mumis, mažyčiais žemės vabalėliais.
Ežero vanduo panyra po ledu ir nebekiša nosies į paviršių. Vanduo susitingsta iš išorės, tik viduje dar išlaiko lengvą judėjimą ir liūliavimą, taip atvėsindamas ir užmigdydamas visus vandens gyventojus. Ir jie įsikniaubia į dugno žoles, susisupa į jaukius patalus ir užmiega. Sukaupę savo gyvastį mažuose kūneliuose ramiai laukia ir esti kitoje plotmėje. O vanduo tave stebi per savo stiklines akis, atidžiai sekdamas kiekvieną tavo judesį. Jis mato paukščius, nardančius danguje. Mato ir tave, kai dedi savo basas pėdas ant ledo. Tas momentas, kai ledas susilieja su žmogaus pėdomis yra toks jautrus. Vanduo tave mato, bet negali pasiekti. Jis tik jaučia tavo padų šilumą, kuri maloniai glosto ledinį ežero skruostą. Švelniai kaip mama vaikystėje. Žmogaus ir gamtos ryšys. Svarbesnis už viską.
Vanduo tave stebi iš apačios. Dangus žvelgia iš viršaus. Dangus apgaubia žemę, dalinamas savo dovanas. Dangus išverkia save, o vėjas tas ašaras atvėsina ir sustingdo, užšaldydamas gyvybinę lietaus galią į mažyčių snaigių skraistes, išmargintas neregėto grožio raštais. Kiekvienoje snaigėje tūno užšalusi gyvybė. Maži gyvybės taškeliai susijungia į lengvą ir minkštą pūkų antklodę, apgaubiančią Žemę.
O tu plūduriuoji tarp šioje erdvėje tarp dviejų pasaulių. Ir pasineri giliai į savo gelmes. Tyliai ir ramiai…
Ir esi. Kol užgimsta sėkla. Gyvybės ir šviesos sėkla. Tu palengva atveri savo vidinę šviesą. Tyliai ir su jauduliu išleidi ją iš savo širdies. Ir ji vis labiau skleidžiasi priversdama tamsą trauktis. Ji skleidžiasi tavo širdyje kasdien vis stipriau ir stipriau. Kasdien vis labiau užpildo tave. Tavo mintys tampa skaidrios kaip ežero vanduo. Tavo galvoje gaivu ir gera. Toks žiemiškas ramus lengvumas. Tavo širdyje vis ryškiau spindi saulė. Ji nušviečia kiekvieną tavo kūno ląstelę ir tu imi švytėti. Tik atrodo, kad tu miegi. Tai tik tariamas ramumas. Nes tavo viduje išsiskleidžia visa šviesos paletė. Tavyje užgimė šviesos sėkla. Ir ji ramiai laukia pavasario.
Nuotrauka: Mildahephotography
