Tamsa

Būna dienų, kai žemė slysta iš po kojų. Būna taip sunku, kad nebegali to daugiau ištverti. Savo kūne jauti didžiulį skausmą, tokią slegiančią jėgą, kuri užvaldo tave ir atrodo, kad visas pasaulis atsisuko prieš tave. Jauti tą slegiančią energiją, vaikštančią po tavo kūną. Pastebėk, kur ji tūno, kurią kūno vietą užvaldė. Kokia ji? Pajausk ją ir priimk. Leisk jai būti. Ir stebėk ją vidiniu žvilgsniu.

Jeigu gali, išeik į gamtą. Jeigu negali, susirask atokią vietą, kurioje jautiesi saugiai. Užsimerk ir susijunk su savo kūnu per kvėpavimą. Įsiklausyk, kaip jis dabar nori kvėpuoti. Galbūt ramiai ir giliai. Gal norėsis įkvėpti per nosį, o iškvėpti per burną. O gal užsimanysi kvėpuoti greitai ir trumpais įkvėpimais. O gal tavo kūnas padiktuos dar kitokį kvėpavimą. Leisk jam tai daryti. Susijunk su juo ir pasitikėk. Leisk jam tave gydyti. Galbūt ateis noras išleisti garsą ar kaip nors neįprastai judėti. Judėk kartu su kvėpavimu. Leisk kūnui jaustis laisvai ir daryti tokius judesius, kokių jam dabar norisi. Nieko nevertink. Jeigu kils noras pakelti rankas ar kojas, taip ir padaryk. Leisk kūnui jaustis laisvai. Kaip vaikystėje, kai dar nežinojai, kas teisinga, o kas ne. Tavo kūnas žino geriausiai, ko jam dabar reikia. Judėk taip, kaip norisi. Daryk tai, ką nori. Jeigu ateis noras rėkti – rėk, jeigu pasipils ašaros – leisk joms ištekėti. Būk savyje visu šimtu procentų. Galbūt tau ateis aiškus suvokimas, kodėl dabar verki. Galbūt skirtingos emocijos ateis viena paskui kitą. Jos ilgai glūdėjo užspaustos, tačiau daugiau nebegali ten būti. Leisk joms išeiti. Tegul tavo kvėpavimas, garsas ir judesys tampa vienu. Tegul per iškvėpimą, per judesį, per garsą išeina viskas, kas buvo užspausta giliai viduje. Leisk sau tai daryti tol, kol pajausi, kad jau gana. Tada po truputį nurimk ir pasitik ateinančią ramybę, lyg miškuose po įnirtingos kovos su užpuolusiu vilku, tu pagaliau nugalėjai. Tu dabar jautiesi saugiai ir gali atsikvėpti. Mėgaukis šia ramybe. Pasinerk į tylą po audros.

Nuotrauka: Dalia Bagdonaitė