Senasis Ąžuolas

Užsimerkiu. Įkvepiu ramiai ir giliai lengvo oro ir su iškvėpimu atsiduriu šimtametėje ąžuolų girioje. Mano basos pėdos panyra į minkštas samanas. Taip gera jausti tą žalią miško kilimą po kojom. Taip gera kvėpuoti grynu miško oru ir klausytis paukščių balsų. Įkvepiu medžių gaivos, iškvepiu visą kūno sunkumą. Įkvepiu miško garsus ir paleidžiu visą savo vidinį triukšmą. Aš esu miškų dukra. Einu per miško paklotą, pirštus panardindama į purias samanas ir dairausi. Aplinkui auga didžiuliai senoliai medžiai. Jie stebi mane ir klausosi, ar jau girdžiu jų išmintį. Ar jau matau širdimi. Jie tyrinėja mane, patyliukais tardamiesi, ar jau gali man atskleisti miško paslaptis. Vyriausias iš jų, galingasis miško ąžuolas, man šiltai nusišypso ir pakviečia prieiti arčiau. Lėtais nedrąsiais žingsniais artinuosi prie šio galiūno. Pirštais liečiu jo storą grublėtą žievę ir jaučiu iš gelmių sklindančią šilumą.

Nudelbiu akis žemyn ir matau tankiai išsiraizgiusias medžio šaknis, tvirtai įsikibusiais į motiną Žemę. Ir regiu pasaulio praeitį, pasislėpusią giliai įsčiose. Ten, kur mūsų protėviai ilsisi. Dėkoju jums, visos mano giminės kartos, nuo pasaulio sukūrimo pradžios ėjusios tokį ilgą kelią iki šios akimirkos, iki manęs ir per mane tolyn.

Pažvelgiu aukštyn ir regiu kaip plačios ąžuolo šakos remiasi į saulėtą dangų, o šakų tankumyne margaspalviai pasaulio paukščiai gieda. Jie atneša pasauliui šviesos giesmę. Ir aš matau, kaip Žemė džiaugiasi. Kaip ji atsigauna ir vėl suveši, dosniai dalindama mums savo dovanas. Kaip džiaugiasi vaikai, lakstydami po pievą, o mamos ir tėčiai gyvena darnoje su savimi, vienas su kitu ir su gamta.

Vėl pažvelgiu į aukštą ir tvirtą medžio kamieną. Kiek daug tu jau pragyvenai, kiek visko matei, kiek audrų ištvėrei ir kiek džiugių saulėtų dienų sutikai, senasis pasaulio medi. Sako, kad pavasarį tavo kamienu dievas Perkūnas nusileidžia į Žemę pasauliu pasigėrėti. Sako, kad tas, kuris prie tavęs nuolat glaudžias ir tave globoja, pats pasveiksta.

 Kaip gera, kad gyvenu šioje nuostabioje Lietuviškoje žemėje. Kokia esu laiminga, galėdama prisiliesti prie senolių išminties. Kokia esu dėkinga gyvenimui už galimybę laikyti rankose stebuklingas ąžuolo vantas ir šokti su jomis per žmogaus kūną.

Ąžuolinės vantos, pagavusios laukinį garo siautulį šėlsta per tavo kūną kaip audra, kol pagaliau nurimsta ir visiškai tave perkūnija. Kol užtektinai pasisemi stipriausio medžio gyvybinės galios. Kol tavo silpnas ir nepatiklus vidinis vaikas pagaliau įgyja drąsos ir pasitikėjimo savimi. Kol paleidi visas vaikystės žaizdas ir atsikeli naujam gyvenimui. Šalia tavęs kiekvienas žmogus pasijunta stiprus. Šalia tavęs visi mes esame galingi ir tvirti.

 Senolis ąžuolas man šypsosi ir moja prieiti arčiau.

– Ištiesk savo ranką, – sako jis. Nedrąsiai išskleidžiu savo delną ir pajaučiu jame giliukų porelę. – Apsidairyk aplink. Jų čia rasi ir daugiau. Tai tau mano dovana. Eik, gyvenk, juokis, mylėk visus ir patį gyvenimą taip stipriai kaip dar niekada nemylėjai. Ir būk laiminga.

Padėkoju su džiugesio ašara akyse, dar kartą įkvepiu miško gaivos ir lėtai ramiai atsimerkiu. Ant stalo garuoja gilių kavos puodelis. O lauke po gaivaus lietaus nušvinta saulė.