Heidija – 3
Heidija dažnai pasvajodavo nukeliauti į praeitį. Ji norėjo susitikti su senųjų civilizacijų atstovais. Tiek buvo skaičiusi apie senąsias kultūras ir jų aukštą išsivystymo lygį. Pali, Lemūrija, Atlantida, senoji Egipto žynių dvasinė sistema, Indo civilizacija, Indėnų kultūrinis paveldas, Senosios Europos matristinė kultūra, šiaurės Europos šamanai, Ainu gentis, senoji baltų religija. Ir dar daugybė kitų jai knietinčių dalykų, ateinančių iš gilios senovės. Ją visuomet žavėjo tuometinių civilizacijų sąmoningumas, išmintis bei aukšto lygio kultūra. Kur kas aukštesnė nei yra šiuo metu Žemėje. Kaip gi taip gali būti? Kai ji ieškojo informacijos apie senuosius pirties ritualus ir papročius, nuolat susidurdavo su išmintingomis civilizacijomis, kurių dvasinio ugdymo sistemose visuomet būdavo pirtis. Kokia iš tiesų buvo pirties paskirtis? Ar tikrai pirtis visuomet žmogui naudinga? Kas nutinka su visais žmogaus kūnais, kai jis paskęsta šilumoje ir gare? Kiek sluoksnių ir lygmenų turi pirtis? Kaip žmogui gali padėti per pirties ritualą? Kaip žmogų pirtyje iš tiesų veikia augalai? Jos galvoje kirbėjo gausybė klausimų, į kuriuos vis nerasdavo atsakymų. Ji jau seniai suprato, kad istorija yra įvairių nuomonių ir įtakingų to meto valdovų metraštininkų perteiktų žinių rinkinys. Jame tiesa niekada nebūna vienintelė ir tikra. Ji tik atspindi požiūrį to, kuris tuos duomenis užrašė: ką norėjo perteikti tuo metu valdžioje buvusieji asmenys, ką buvo paranku užrašyti, o ką vertėjo nuslėpti vengiant nepageidautinų pasekmių, koks buvo tuometinis supratimas ir kas to meto visuomenėje buvo priimtina ir suprantama. Labai dažnai apie svečias šalis skurdžias žinutes istoriniuose dokumentuose palikdavo atkeliavę svetimšaliai. Jiems įsigilinti į čionykštę kultūrą buvo gana sudėtinga. Juos vietiniai persekiodavo ir tiesiog nesigilindami nužudydavo, o tikrosios tiesos atvykėliams tai jau tikrai niekas nepasakydavo. Senąsias vertingas žinias perduodavo tik išrinktiesiems, kad šie taptų tradicijos nešėjais. O jeigu nerasdavo patikimo žmogaus, užkoduodavo tas žinias į kokį nors objektą: mineralą, dolmeną, energetiškai stiprią vietą, kur laikui atėjus atsiras tinkamas žinių skleidėjas. Kuo giliau neri į praeitį, tuo mažiau svarbios informacijos randi. Ir dar negali būti tikras jos autentiškumu. Kaip gi tuomet suprasti, kas yra tikroji tiesa? Heidija taip norėtų, kad egzistuotų žmonijos išminties biblioteka, kurioje būtų sukaupti viso pasaulio, visų civilizacijų paliktų žinių lobynai. Būtų nuostabu ten patekti ir sužinoti, kaip viskas buvo iš tiesų.
Jau temo. Saulė nutvieskė Heidijos miegamojo langus auksiniai raudonu atspalviu. Heidija nutipeno į vonią, pasileido vandens čiaupą ir atsistojo po tekančio vandens srove, mintyse prašydama vandens stichijos nuplauti nuo jos visą per dieną susikaupusį fizinį ir energinį purvą. Ji tarsi matė, kaip nuo jos bėga ir žemėn susigeria dienos nuovargis, įtampos, pokalbiuose su žmonėmis užsilikusios energinės atplaišos, jos pačios minčių nuotrupos. Vanduo nuplovė visą dienos sunkumą ir atpalaidavo kūną. Dabar ji jautė malonų sunkumą, kurį paprastai jausdavo po gero išsikaitinimo pirtyje. Apsivilkusi savo mėgstamus naktinius marškinius, Heidija pakedeno lininius patalus ir susirangė po antklode, galvą padėjusi ant minkštos, levandomis kvepiančios pagalvės. Padėkojusi mintyse už praėjusią dieną, Heidija nei nepajuto, kaip pradėjo ramiai giliai kvėpuoti.
Staiga jai prieš akis išdygo senovinis užantspauduotas vokas su užrašu „Nauja užduotis”. Ji nekantraudama čiupo voką, atplėšė jį ir ištraukė ploną pergamento lapą, kuriame senovinėmis viduramžių rašto literomis buvo parašyta:
– Sveika, mano mieloji Heidija. Malonu su tavimi susisiekti. Mes išgirdome tavo slapčiausią norą. Norime tau pasakyti, kad viso pasaulio žinių biblioteka iš tiesų egzistuoja. Šiandien kviečiame tave nukeliauti į tą slaptąją visos žmonijos išminties saugyklą. Ar tu pasiruošusi?
Hermis Trismegistas
