Heidija – 2

Heidija net nenutuokė, kad subtilusis pasaulis nuolat ją stebi, visada yra šalia. Žmonės gyvena, dirba, kuria šeimas ir mano, kad tai ir yra esminė gyvenimo užduotis. O jeigu ne? O jeigu yra kažkas žymiai didingesnio ir prasmingesnio nei mes galime įsivaiduoti?

Ji apsirengė ir patraukė į mišką. Į savo mėgstamą vietelę, kurioje dažnai kalbėdavosi su medžiais. Jai patikdavo miško kvapas ir begalinė ramybė. Patiko medžių šnaresys ir tikroji tyla. Vidinė tyla, į kurią čia galėjo įeiti. Heidija patraukė prie savo medžio – galingojo ąžuolo, augančio čia jau daugybę metų. Jai patikdavo priglausti delnus prie medžio kamieno. Ji įsivaizdavo tarsi kalbasi su žilagalviu seneliu, kuris visada pasidalindavo savo išmintimi. Šiandien ąžuolo žievė skleidė begalinę šilumą. Heidija jautė, kaip po jos delnais pusluoja energija. Ji negalėjo atitraukti rankų nuo medžio kamieno. Jos tarsi prisiklijavo ir siurbė ąžuolo skleidžiamą šilumą. Mergina pajautė, kad ta šiluma ateina aukštai iš dangaus, iš Kūrėjo erdvės. Ji teka per medžio kamieną į Žemę, taip duodama mūsų planetai gyvybinės energijos srautus. O Žemė su dėkingumu šiuos srautus priima ir panaudoja gyvybei kurti.

Heidija pamatė švytėjimą savo delnuose. Jos pirštais tekėjo šviesos srovelės. Jos sklido nuo pirštų ligi alkūnių, paskui ligi pečių, apėmė galvą, kaklą, tuomet pradėjo tekėti stuburu žemyn, užpildė visą torsą,  galiausiai šviesa ir šiluma užliejo kojas, pėdas iki pat pirštų galiukų. Ji matė kaip švyti visas jos kūnas ir suprato, kad tai Kūrėjo šviesos srautas ją užpildo ir valo. Vienu momentu ji pajuto sunkumą sprando srtityje. Lyg ten būtų uždėtas koks antkaklis. Pajuto spaudimą krūtinėje. Kažkokia galinga jėga spaudė ją ir ji vos galėjo tai atlaikyti. Tai žaizdos, sielos žaizdos, kurios trukdo laisvai pratekėti energijos srautams. Tačiau pamažu sunkumas išsisklaidė. Heidija pulsavo ir švytėjo. Jautė begalinį lengvumą ir gerumą, tokią vidinę švarą, kurios taip ilgai ieškojo. Ji tarsi išgirdo kaip ąžuolas ima kalbėti. Jis pasakojo, kad auga čia jau 600 metų. Per tą laiką daug visko patyrė ir išjautė. Kalbėjo, kad siela gali įsikūnyti į ką tik nori, bet negali vieną įsikūnijimą tapti medžiu, o kitą žmogumi. Tai ilgas  evoliujos kelias pasirinktoje gyvybės formoje. Jeigu siela nusprendžia, kad taps augalu, ji turi praeiti visą augmenijos vystymosi ciklą. Kol tapo ąžuolu, ši siela buvo įvairiausiais augalais: kerpėmis, žolynais, gėlėmis, krūmais, medžiais.

Heidijai atrodė, kad būti medžiu yra be galo sunku. Juk tu negali judėti, negali kalbėti. Tu esi priklausomas nuo aplinkos. Ąžuolas tik nusijuokė ir pradėjo pasakoti, kad taip gali atrodyti tik iž žmogiškos perspektyvos. Jis kalbėjo, kaip jam gera tiesiog būti. Kaip gera priimti nuolatines aukšto dažnio energijas iš Kūrėjo ir jas leisti į Žemę per savo šaknis. Vieni medžiai yra Kūrėjo energijos perdavėjai, kiti ją ima iš Žemės ir atiduoda Visatai. Taip vyskta nuolatiniai energijų mainai. Čia, miške, jis gali būti visiškoje ramybėje, nuolatinėje meditacijoje, nes čia jo nepasiekia žemų vibracijų bangos, kurias skleidžia žmonės ir technika.

Heidija niekada nepagalvojo, kad būti medžiu yra begalinis gėris ir prasmė. Jai dabar tapo aišku, kad viskas aplinkui yra gyva, viskas yra viena. Visi augalai yra lygiai tokios pat sielos kaip ir žmonės bei gyvūnai. Jai tarsi atsivėrė akys. O tuomet ji staiga suvokė, kiek skausmo medžiuose įsikūnijusioms sieloms yra padaręs žmogus. Jai pasidarė gaila nuskinti nuo medžių net mažiausią lapelį. Jai dabar atrodė, kad nukirpdama medžio šaką ji tarsi nupjauna medžio pirštą. Kaip gi dabar, sužinojusi šią tiesą, ji galės skinti medžių šakeles vantoms? Kaip galės rinkti vaistažoles? Juk tai tas pats, kas į krepšelį prisikrautum žmonių ar gyvūnų dalių. Ir vis jie gyvi. Visi jaučia. Visi nori gyventi. Ir ją apėmė toks begalinis skausmas dėl žmogaus padarytos žalos gamtai, kai jie nesusimąstydami  rauna, skina, kerta, lupa žievę, žaloja medį dėl sulos.

Ji atsiklaupė priešais ąžuolą ir raudodama ėmė atgailauti. Ji atsiprašė augalų karalystės už visą žmonių padarytą skriaudą. Ąžuolas apgaubė ją savo švelnia rūpestinga meile, nuramino Heidijos širdį ir pasakė, kad augalais sielos tam ir tampa, kad atliktų begalinį pasiaukojimą ir tarnystę. Kad valytų aplinkos orą, grynintų energiją. Kad skleistų aukštesnio nei žmogus dažnio virpesius, kurie valo ir gydo. Augalai jaučia didelį džiaugsmą galėdami pasitarnauti žmogaus gerovei. Jie stipriai apvalo žmogaus eterinį kūną. Kiekvienas augalas turi savo unikalų dažnį kaip ir žmogus. Todėl ir veikia kiekvienas labai skirtingai. Per daugybę tūkstančių metų žmonių ryšys su augalais tapo labai stiprus. Žmonės gebėjo išjausti kiekvieno medžio, kiekvienos žolelės energiją, mokėjo jas panaudoti gydymui. Iš to ir susikūrė visas gydymo augalais menas ir mokslas.

Heidijai atėmė žadą šis ką tik atėjęs suvokimas. Tai štai kodėl mums taip gera būti gamtoje. Štai kodėl mūsų protėviai taip gerbė ir mylėjo gamtą. Štai kodėl į mišką ėjo pasisveikindami ir su gilia pagarba prašydami nusiskinti reikalingų augalų. Ir tik tiek, kiek būtina, ne daugiau. Štai kodėl yra renkamos įvairios vaistažolės. Štai kodėl į pirtį žmonės rišdavosi skirtingų medžių vantas. Viskam sava priežastis ir tikslas. Jai tarsi atsivėrė daugybė amžių giliai viduje tūnojęs žinojimas. Kažkas, kas ataidi iš tolimos praeities. Tai, kas ją nuolat traukdavo eiti į mišką. Štai kam buvo skirta šios dienos užduotis: „Nueik į mišką ir apkabink savo medį”.