Laiko upė

Laiko upė tekėjo per žemę,

Chrono vardą turėjo jinai.

Ten žyniai ir gyduoliai gyveno.

Saugo paslaptis upė nūnai.

Laukia ji, kol aš vėl čia sugrįšiu,

Suka kilpas melsvų vandenų,

Ten, kur stūkso piliakalnis Birštono,

Prie senų gydomųjų versmių.

Ta versmė vėl į gydymą suka,

Verčia klot savo kūną purvu,

Kad išsiurbtų dėmes, kurios tūno

Po šiuo žemišku kūno šarvu.

Aš išeisiu, kaip viskas išeina,

Bet paliksiu eiles po savęs.

Jos supintos bus į tylią dainą,

Kantriai lauks, kol galiausiai subręs.

Jos išplauks vieną dieną neramią

Iš pasąmonės mano gyvos

Ir suguls palei protėvių kelią

Ant piliakalnio pievos žalios.