Čelė

Jis įsitaisė patogiame minkštame krėsle, atlošė galvą ir įsistebeilijo į ją. Lyg būtų pamatęs ją patį pirmąjį kartą. Gal taip ir nutiko. Gal jis ją pamatė visai kitoje šviesoje. Tokią lengvą ir žavingą, vilkinčią nuostabaus raudono vyno spalvos suknelę. Ji sėdėjo tokiame pačiame prašmatniame krėsle, kojomis apsižergusį čelę. Akimirką pažvelgė jam į akis ir ėmė groti. Tai buvo jos viso gyvenimo muzika. Jos visos neišgrotos natos, kažkada nutildytos ir giliai užstrigusios viduje. Ji pamažu išlaisvino jas visas. Lėtai ir ramiai, jausdama kaip nuo grojimo kažkas viduje atsidaro. Kažkas, kas buvo šitiek metų užspausta. Kažkas, ko ji sau taip ilgai neleido. Tie čelės garsai privertė upeliais srūti ašaras, tačiau ji labai aiškiai jautė, kad tai jos gijimo pradžia. Kad tas vyriškis, sutiktas taip netikėtai senamiesčio gatvėje, sudrebino ją iki pačių sielos gelmių. Tai štai ko jos vidus šitiek metų ilgėjosi. Jo gilių kaip ežero vanduo akių žvilgsnio, kiauriai matančio jos slapčiausias mintis. Jo balso, kurio galėtų valandų valandas klausytis. Nes jis toks užburiantis, žemas ir sodrus. Beveik kaip čelės garsai, kuriuos ji buvo įsimylėjusi nuo vaikystės. Jo kūno, kuris buvo toks išbaigtai tobulas, grakštus, bet ir brandus. Jo drabužių, pro kuriuos ji galėjo matyti žymiai daugiau nei būtų išdrįsusi sau pripažinti. Bet labiausiai ji buvo išsiilgusi giminingos sielos artumo. To žmogaus, su kuriuo būtų taip beprotiškai gera. Kuris iš vieno akių mirktelėjimo suprato visas jos viduje verdančias aistras. O jos virė labiau nei bet kada gyvenime. Rodos, kad jos taip ilgai tūnojusios po visomis kaukėmis jau buvo bepraradusios viltį iškilti. Tačiau dabar… Dabar jos išsiveržė visu smarkumu. Ir ji prieš visa tai buvo bejėgė. Ji susiliejo su čelės garsais ir grojo vis labiau įsijausdama į pačią muziką ir pati tapdama muzika. Ji prisiminė, kad muzika ir yra visas jos gyvenimas. Ji tiesiog priklausoma nuo kiekvieno erdvėje išgirsto garso. Jos kūnas ir garsai buvo viena. Ir taip buvo visada. Ji prisiminė tuos laikus, kai užėjus skausmui ar liūdesiui užsidarydavo savo kambaryje ar garsiai leisdavo muziką. O tada šokdavo. Pašėlusiai šokdavo, leisdama kūnui pačiam muzikos dėka išsigydyti visas žaizdas. Ir dabar jos kūnas šaukėsi muzikos. Šaukėsi taip seniai užmiršto jausmo, kuris jau nebegalėjo daugiau tūnoti užsklęstas viduje. Ir ji buvo dėkinga gyvenimui už šį nepakartojamą momentą. Ji buvo iki pat širdies gelmių dėkinga, kad dabar, sėdėdama priešais savo taip ilgai lauktą gyvenimo meilę, galėjo išgroti savo pačią nuostabiausią čelės melodiją.