Ruduo
Aš jau beveik girdžiu tą rudenį, kuris lėtai ir tyliai slenka pažeme link mano kiemo ir namų, įsismelkia per langą savo šaltu oru pakutendamas man švelniai gerklę ir vėl primindamas, kad jis jau čia. Kad jau priverčiau langą ir įsispirčiau į vilnones šlepetes, kad įsisupčiau į savo mėgstamą nutįsusį megztinį, švelnų ir minkštą tarsi antras kailis, susirangyčiau savo mėgstamam kampe ant sofos ir pirmą kartą po labai daug metų atsiversčiau tiesiog paprastą romaną.
Dar jis man kužda, kad užsidegčiau žvakę. Smagiai stebėčiau kaip dainuoja liepsnos, primindamos man vasarą ir šilumą, kurią ir aš turiu savoj širdy. Tik kartais ji prigęsta ir atrodo, kad pasaulyje tamsu be galo. O kartais vėl įsiliepsnoja ir viskas vėl nušvinta tarsi saulės spinduliuos. Ir aš prisimenu kaip gera būdavo tiesiog sėdėti savo kambary prie stalo, palenkus galvą pirštais varstyti senus knygos lapus ir pasinerti į tą pasaulį, kuris mane įtraukia taip, kad vėl atsiduriu kitoj erdvėj, kitoj plotmėj, kitam laike. Ir vėl aš patiriu tuos nuostabius jausmus, išgyvenu ten viską nuo pradžios lig paskutinio lapo. Ir net nenoriu pagalvoti, kad jau baigias. Vis vilkinu, vis užtempiu ir padelsiu nueidama pasidaryt arbatos, kad pasidžiaugčiau dar tuo saldumu lyg paskutiniu pyragėlio kąsniu. Nes dar nenoriu jos užbaigt, kaip ir gyvenime nemėgstu pabaigų. Nes liūdna būna juk tada ir tuščia viduje, kai vėl kažkas pasibaigia.
Ruduo man priminė laikus, kai siūdavau mažoms lėlėms rūbus, kai pirštais liesdavau aš audinius spalvotus. Kai derindavau juos ir mokiausi nunerti ar pasiūti apdarą. Matuodavau tuos drabužius lėlėms ir džaiugdavaus mažyčiais savo kūrinėliais.
Ir dar prisiminiau kaip rankos suko virbalus ratu, kol šie susukdavo iš siūlų man megztinį ar kojines šaltiems žiemos speigams.
O rudeninis obuolių pyragas! Ir kvepiantys cinamonu namai, kai dvelkia jaukumu ir šiluma viskas aplink. Kaip gera, kai susirenka namuos šeima, draugai. Ir klegesys prie stalo, ir švelniai groja muzika. Ir tu tada jau supranti, kad viskas, ko tau reikia, ir yra čia pat. Ir nieko tau nereikia siekti nei ieškot. Čia viskas paprasta, čia viskas šitaip gera.
Gyvenimas taip sukasi ratu, atnešdamas vis naują metų laiką, kuris pakeičia jau išeinantį tolyn. Ir po tiek metų jau galiu sakyt, kad tas ruduo, kurio aš taip nemėgau, man šiandien atveria naujas spalvas ir tampa mielas ir jaukus. Galbūt aš jau priaugau prie rudens spalvotų lapų ir langus plaunančio lietaus. Galbūt aš jau pribrendau prie tokio paprasto bet artimo žmogaus. Gal aš jau atėjau tenai, kur kelias į save prasideda. Kai rudenio voratinkliai jau atsiranda ir manuos plaukuos. Kai gervių klyksmas praneša, kad vėl kažkas išėjo. O aš džiaugiuos, kas vis dar esu dar čia ir mėgaujuos gyvenumu kaip dovana.
