Rodrigo

Šiąnakt sapnavau keistą sapną. Rodrigo, mano draugas iš Visuomeneės harmonizavimo parko laikų, manęs klausia tuo juokingu ispanišku akcentu:
– Where is your secator, Audra?
Aš trumpai pagalvoju ir atšaunu:
– I am a married woman, Rodrigo. My husband must have a secator. O paskui pagalvoju, kodėl tas sapnas atėjo pas mane.

Su Rodrigu susipažinome, kai dirbau Visuomenės harmonizavimo parke. Aš – pirtininke, o jis – pagrindiniu virtuvės šefu. Man patikdavo nudžiovus laisvą minutę tarp nesibaigiančių procedūrų ateiti pagaliau papietauti. Kalbėdavomės su Rodrigo apie daug ką. Jis iš Meksikos, ilgą laiką gyveno Amerikoje. Tačiau vėliau atvyko į Lietuvą. Manęs tuomet klausė, kur galėtų nusipirkti žemės ir turėjo svajonę sukurti šeimą ir įkurti savo meksikietišką restoraną.
Gruodžio mėnesį su drauge užsukome į jo klestintį „Agava” restoranėlį Kauno Rotušės aikštėje. Dabar jame dirba jau 20 darbuotojų. Pasimėgavome nuostabia Meksikos virtuve. Kadangi sėdėjome prie pat virtuvės, galėjau stebėti nuostabius Rodrigo šedevrus ir kaip mikliai jis sukinėjasi ir duoda nurodymus darbuotojams. Rodrigo pavaišino mus savo firminiu gėrimu ir desertu. Dieviškas skonis. Prisiminėme tuos senus gal ir nelabai linksmus laikus Harmony parke. Ten darbuotojai niekada nebuvo labai vertinami. Paskutinę darbo dieną Rodrigas turėjo išvirti 600 cepelinų. Tuomet neišlaikęs trenkė pareiškimą ant stalo, nes tai buvo paskutinis lašas. Mano istorija, kaip ir daugumos ten dirbusių, buvo panaši. Visko tuomet buvo, bet galiausiai viskas išėjo į gera. Paklausus, ar norėtų grįžti į Ameriką, jis atsakė, kad nekeistų Lietuvos į jokią kitą šalį. Čia yra visos galimybės tobulėti, kurti savo verslą. O ir šeima čia, vaikai jau dideli. Lietuva Rodrigui pati geriausia šalis gyventi.
– O ką tu dabar veiki tam savo „in the midle of nowhere”? – klausia jis manęs.
– Na, mes įkūrėme savo pirtį. Dabar jau turime ir dūminę. Vedu pirties mokymus. Parodau Rodrigui mūsų pirties nuotraukas.

Po smagių pokalbių atsisveikiname ir aš suprantu, kad nieko nėra atsitiktinio šiame gyvenime. Kad pamokos, kurios kartais būna labai sunkios, reikalingos tam, kad išmestų tave iš komforto zonos ir tu pagaliau ryžtumeisti padaryti kažką labai svarbaus. Todėl už viską savo gyvenime esu dėkinga, o labiausiai už savo kelyje sutiktus žmones.