Garas – mano namai

Sako, kad batsiuvys dažnai būna be batų. Šį kartą buvo kitaip. Apsilankiau vienoje Birštono sanatorijoje. Kaip svečias. Norėjau tiesiog pabūti sau. Norėjau pajausti, o kaip yra, kai tu esi svečiu. Ar man patiks? O gal nusivilsiu tuo? Pirtininkai manęs tikrai nesupras, bet aš karts nuo karto turiu į pasaulį pažvelgti tarsi kitomis akimis.

Ir mano didžiam nustebimui (o gal tiesiog vidiniam pasitvirtinimui) aš supratau paprastą tiesą. Esu priklausoma nuo pirties garo. Kai patiriu malonią šilumą, tarsi sugrįžtu į savo tikruosius namus. Nemoku to paaiškinti. Ir man kuo toliau, tuo mažiau reikia kažko ypatingo. Užtenka tiesiog paprastos šilumos ir buvimo. Nieko daugiau nereikia. Man net savotiškai patiko tas sausas krosnelės karštis, jau buvau jo pasiilgusi. Toks sausai karštas kvapas, skleidžiantis įkaitusio medžio aromatą. Stebėjau, kaip kūnas reaguoja į tokį karštį, kai tiesiog sėdi ant tų pirtininkų taip kritikuojamų trijų laiptelių. Pasirinkau vidurinį. Atsiguliau, nes man nusišypsojo laimė būti tuo metu vienai pirtyje. Jaučiau, kaip kūnas pamažu atsigauna, atsipalaiduoja. Per tiek metų išmokau kalbėtis su savo kūnu ir per iškvėpimą šilumoje jį atpalaiduoti. Mintimis paleidžiu viską, kas ten manyje susikaupė sunkaus ir negero. Ir jaučiu, kaip atlėgsta, kaip kūnas apsunksta ir atsipalaiduoja. Ir nieko daugiau ypatingo nereikia.

Pasikaitinus paplaukioju mineralizuotame baseine. Šiek tiek chloro kvapas jaučiasi, bet labai nedaug. Man patinka. Prisimenu vaikystę, kaip taškydavomės vandenyje. Paskui užeinu į turkiško tipo drėgną garinę. Šis garas man dar labiau patinka. Mėgaujuosi juo ir susirinkusių žmonių gera nuotaika, pokštais, paprastumu ir nuoširdumu. Visi po truputį išsiskirsto ir aš vėl lieku viena. Tada pradedu dainuoti. Iš pradžių nedrąsiai, paskui garsiau. Ir atrandu, koks puikus skambesys yra turkiškoje garo pirtyje, kokia gera akustika. Kaip joje puikiai skamba balsas. O dar kai tave gaubia garo prieblanda, tai ir drąsos daugiau atsiranda. Į garinę užeina dvi moterys. Akimirką nutylu, bet jos prašo nesustoti. Ir aš atsiveriu. Išleidžiu savo balsą. Pasirenku A.Mamontovo dainos epizodą „galbūt ne garsas skamba tyloj, o tyla garse”. Ir traukiu iš visos širdies. Moterų prisirenka vis daugiau. Ir jos su džiaugsmu man pritaria. Pajaučiu, kaip širdis dainuoja. Kaip man gera. Tas lengvumas. Paliesti žmonių širdis per garsą. Tai nuostabu. Ir vis prisimenu kažkieno žodžius, kai nežinai, kokia kryptimi tau eiti. „Jeigu tau sunku, vadinasi dirbi ne savo darbą”. Kai darai tai, kas tavo, širdis dainuoja. Tau gera. Stebiu šiuo metu, kada man lengva, o kada sunku ir reikia prisiversti daryti dalykus. Man patiko dainuoti pirtyje. Man patiko suteikti kitiems džiaugsmo ir sau tuo pačiu. Ir man visai nebuvo baisu nei gėda, nei nedrąsu. Man tai patiko. Net labai. Kol budėtoja mandagiai mūsų neišvarė iš pirties, nes baseinas jau užsidaro. Atradau ir gėrbėjų. Klausė, gal turiu kokį facbook’ą ar kokią paskyrą. Taip, turiu. Perkūnija youtube kanalą. Kol kas dar pati tuo netikiu. Juk nemoku groti jokiu instrumentu. Nelankiau jokios muzikos mokyklos. Nepažįstu natų. Bet tai mane džiugina. Tai tarsi žaidimas. Kaip vaikystėje vaikai spontaniškai žaidžia: „dabar aš būsiu daininkė”. Kodėl gi ne? Kad ir pirtyje, saugiai, pasislėpus už garo. Daryk, tai, kas verčia tavo širdį dainuoti.