Kūryba

Pirties mokymai Japonijoje

Ten, už 13000 kilometrų nuo Lietuvos yra tekančios saulės šalis. Kai ji užsivėrė nuo viso pasaulio, norėdama apsaugoti savo žmones, man netikėtai atsidarė durys. Japonijos saunos asociacijos kvietimu kartu su vyru nuvykau į šią nuostabią šalį ir manau, kad tai buvo viso mano gyvenimo iki šiol pati geriausia kelionė.

Man čia viskas buvo sava. Tas oras, tas minkštumas, ta šiluma ir drėgmė viename, tas jausmas, lyg būčiau tarsi namuose. Kalnai ir medžiai, ežerai ir miškai, šintoizmo šventyklos ir karštosios versmės, tekančios iš kalnų. Senoji Japonijos sostinė Kiotas ir mėgstamas japonų korortinis regionas Kusatsu su karštosiomis versmėmis. Teko laimė aplankyti keletą tradicinių Onsenų bei seną viešąją pirtį Sento. Teko laimė aplankyti Perkūno vartus pačiame Tokyo centre.

O atvykau čia atnešti dalelę nuostabios Lietuviškos kultūros – pasidalinti savo žiniomis apie lietuvišką pirtį. Neslėpsiu, labai jaudinausi ir daug ruošiausi šiai kelionei. Pristatyti lietuvišką pirtį man buvo didžiulė atsakomybė. Mes nuvykome į Nagano prefektūrą, kur mažame kaimelyje netoli slidinėjimo kurorto Japonijos saunos asociacija turi savo taip vadinamą „suomišką kaimelį”. Čia kažkada buvo Nokia darbuotojų patalpos. Kaip dera suomiams, jose įrengtos ir suomiškos pirtys. Vėliau, viską perėmus saunos asociacijai, čia išdygo ir kupolinė pirtis, dūminė pirtis ir net sunkvežimis su pirtele bei ledo kambariu. Mūsų garbei atvykimo dieną visos pirtys buvo iškūrentos.

Čia praleidome didžiąją dalį laiko. Vyko mokymai dviems studentų grupėms, o Tokijuje dar vienai. Man norėjosi kuo giliau pažinti juos, o jiems mane bei lietuviškos pirties grožį.

Japonijoje šiuo metu vyksta labai stiprus pirties atgimimas. Jie domisi viso pasaulio pirčių kultūra ir mokosi iš kitų šalių. Neseniai vyko Aufguss mokymai ir trijų pirmųjų vietų laimėtojai Japonijoje dabar keliaus į Aufguss finalą Lenkijoje. Kas nėra girdėjęs apie Aufguss, tai yra vakarų Europos pirties tradicija, kur labai svarbią vietą užima vėdavimo su rankšluosčiais technika. Taip pat kvapai ir pasirodymo scenarijus. Tai tarsi visas spektaklis didžiulėse pirtyse.

Lietuviška pirtis yra visai kitokia. Tai ne tik vanojimas, kaip dauguma įsivaizduoja. Tai visas gilus pirties ritualas, kuriam įvykti reikia laiko, pirtininko dėmesio ir daugybės žinių, kurias turi pirtininkas. Tai jaukumas ir sakralumas nedidelėse pirtelėse, kur pirtininkas atiduoda visą savo širdį. Tai tikrumas ir natūralumas. Kad tai suprastum, neužtenka pasakoti. Reikia tai patirti. Tik tada pradedi suvokti lietuviškos pirties gylį.

Ir mes nėrėm į tą gylį, uodėm kvapnius lietuviškus ir japoniškus žolynus, šildėmės su džiovintomis ir šaldytomis vantomis, kurias pavykto nuskraidinti lėktuvu. Susipažinome ir su Japonijos gamta, ieškojome tinkamų vantoms medžių. Koks buvo visų džiaugsmas, kai patyrė šviežių vantų aromatą ir prisilietimą pirtyje.

Mokėmės vanojimo meno. Lengvai, po truputėlį. Buvo smagu girdėti, kad tik dabar jie iš tiesų suprato, ką daro vanodami ir kodėl, koks judesys duodą kokį poveikį. Mokėmės tausoti save ir vanoti lengvai, be didelių pastangų. Nors neįgudusios rankelėms vis tiek buvo daug iššūkių. Ir prie garo reikia mokytis priprasti, po truputėlį. Tai užtrunka metus, du ar daugiau. Tai viso gyvenimo mokslas ir menas. Bent jau man. Bet smagu buvo matyti didelį entuziazmą ir norą mokytis. Smagu buvo išgirsti suvokimą, kad vanojimas – tai ne daužymas, o švelnus šildymas garu ir vantomis. Ir tai labai labai malonu.

Ir mes kartu patyrėm, kad lietuviška pirtis yra tarsi meditacija. Kur pasineri į pirties tylą, jauti savo kūną ir tiesiog mėgaujiesi garu, vantomis, žolynais ir šia nuostabia akimirka. O kartais, pajautus, kad tave supras, pradedi ir dainuoti. Taip nuskambėjo ir lietuviškos sutartinės Tokyo pirtyje, kur klausytojai buvo jauni energingi Aufguss meistrai, labai nuoširdžiai priėmę lietuvišką pirtį. Buvo labai gera būti, dalintis ir pačiai mokytis. Po truputėlį vis labiau supratau japonų kultūrą ir jos žmones.

O jie nuostabūs. Be galo paslaugūs ir rūpestingi. Tam, kad įvyktų ši kelionė, dirbo visa komanda asociacijos narių. Jie planavo visą mūsų dienotvarkę ir poilsį bei pramogas. Aprodė mums gražiausias Japonijios vietas. Mes turėjome galimybę išragauti įvairiausio japoniško maisto. Mumis rūpinosi ir globojo kiekvieną akimirką.

Aš likau sužavėta begalinio japoniško svetingumo. Man labai tiko ir patiko subalansuota japoniška mityba ir požiūris į maistą, nepriekaištinga švara ir ramybė netgi Tokijuje, kur nuolat šurmuliuoja daugybė žmonių. Rodos, jie moka gyventi taip, kad jokiu būdu nesutrukdytų ramybės kitam. Net ir vaikšto lengvai, aplendami šalia pasitaikiusį žmogų, kad jo nukliudytų.

Man labai patiko kasdienis įprotis dėkoti absoliučiai už viską. Už pusryčius, už pavėžėjimą, už išplautą puodelį, už atidarytas automobilio duris, už dienos patirtis. Už viską. Esu be galo dėkinga Visatai už šią dovaną. Ir labai dėkoju visai Japonijos saunos asociacijai, visai komandai buvusiai kartu tas dvi savaites.

Arigatoooo!!!

Parašykite komentarą