Estija

Vasara – kelionių metas. Su Perkūnijos pirties absolventais šį savaitgalį apsilankėme Estijoje, Voru regione pas pirtininkę Eda Veeroja jos ir vyro rankomis sukurtoje sodyboje Mooska.

Sužavėjo estų paprastumas, natūralumas ir nepriekaištinga tvarka viskame, net malkų sudėjime prie pirtelės. Nėra tiek daug augalų ir gėlynų kaip mes, lietuviai, mėgstame, bet žolytė pas visus idealiai nupjauta, visos pirtelės, kiek kartu su Eda aplankėme jos kaimynų, taip pat labai švarios ir tvarkingos. Ir man tai labai patiko. Mano vidui tvarka patinka.

Ši kelionė turėjo įvykti jau praeitą gegužę, tačiau dėl pasikeitusios situacijos ji persikėlė į šią vasarą.

Eda mus priėmė labai širdingai. Jau pirmąjį vakarą atvyko mūsų pasitikti, nuvedė prie ežero. Išsimaudėme. Kaip vėliau studentai sakė, čia viskas minkšta. Ir atmosfera minkšta, ir vanduo minkštas ir žmonės minkšti ir pirties garas minkštas. Ir maudytis nuogam ežere Estijoje visiškai natūralus dalykas.

Eda skaitė paskaitą apie Estiškos pirties tradicijas. Aš klausiau ir taip artima buvo tai, kad viskas pirtyje yra paprasta, nereikia jokių šou elementų. Ten eini pabūti su savimi. pakeisti kažką savyje, o ne kad tave kažkas linksmintų. Ir labai glaudus ryšys su protėviais. Eidavo į pirtį visi, tiek seni, tiek jauni. Visa šeima. Visos kartos. Pas Edą buvau jau ketvirtą kartą. Ir visada ji kažkuo nustebina, visada kažką naujo parodo, papasakoja. Šį kartą pirtis buvo intensyvi. Gal kokie šeši užėjimai su labai trumpomis pertraukėlėmis. Dūminė pirtis. Ir jokių vantų. Jokių druskų. Tik medaus šaukštelis ant lūpų. Ir viskas. Man labai artima tai, kad vantą jeigu jau riši, tai turi būti su svarbiu tikslu. Nes juk medžio pirštą nukerpi. O ar jo paprašai? Ar jam padėkoji? Ir pirtis gali būti kuo puikiausia be vantų, ar vos su keletu jų. Bet prie to turi prieiti. Pasisotinti viskuo, patirti įvairius pirties ritualus ir malonumus, kad paskui užtektų tik pabūti. Būtis. Čia ir dabar. Pradžioje labai reikia tų išorinių dalykų, žaisliukų protui užimti. O paskui jau norisi tylos. Ir susitikti su savimi. Tai, prie ko priėjau savo viduje, išgirdau iš Edos lūpų. O juk ir mes turime lygiai tas pačias tradicijas. Juk ir lietuviai eidavo į pirtį apsiprausti ir pabūti. Labai paprastai. Gal išsikalbėti, gal išsiverkti, o gal kartu pasijuokti.

Mano viduje viskas virė pirties metu. Nebuvo lengva atsipalaiduoti. Bet pavyko susijungti su savo protėviais, septyniomis kartomis. Pavyko aptikti tą nutrūkusią grandį ir ją išgydyti. Ir dar daug viduje visko virė. Vėliau pasikalbėjome su Eda, kas su manimi vyksta ir kaip akmuo nuo širdies nuriedėjo. Nes viskas yra gerai, yra taip, kaip dabar gali būti geriausiai. Jeigu pabuvus su žmogumi pasijauti geriau, šviesiau, tai ir yra ta šviesa, sklindanti iš jo. Tokia yra Eda. Žemiška, praktiška, tvarkinga, paprasta ir nuoširdi. Vos tik mums atvykus šmaukšt nusimetė visus drabužius ir pūkštelėjo į vandenį. Ir mums nebeliko nieko kito kaip tik sekti iš paskos. Visi nesmagumai išgaravo kaip mat. Ir nereikėjo nieko įkalbinėti. Va taip viskas paprasta. Aišku, ir mes jau pirtyje nebe naujokai. Tada dar kitaip į viską žiūri.

Apibendrinus galima sakyti, kad tos senosios kultūros yra apie tą patį. Ryšys su gamta. Darna viduje ir aplinkoje. Net ženklai ir papročiai labai panašūs. Tik daug ką jau esame pamiršę. Tačiau traukia mane kaip į kokią laiko skylę tos mūsų šaknys, praeitis, ženklai, papročiai. Dar labai daug visko reikia išmokti. Dar labai daug netikrumo reikia iš savęs išmesti. Bet juk tam ir yra tas mūsų gyvenimo kelias kartu su nuostabiais pakeleiviais. Gražios jums visiems dienos.