Espresso puodelis
Aukštai kalnuose Italijoje, prie Gardos ežero, yra mažas miesteliukas, kurio pavadinimo dabar jau neprisimenu. Tame miestelyje verda savas gyvenimas. Pati vasaros pradžia, o karštis jau ganėtinai nemenkas, tad pabundame anksti ryte ir patraukiame į miestelio centrą pasidairyti, kol dar nekaršta. O miestelis jau gyvas. Žmonės šurmuliuoja, mažose jaukiose kavinaitėse sėdi garbaus amžiaus damos. Maži apvalūs staliukai nukloti tuščiais išgertos espresso kavos puodelyčiais. O kokios aistros ten verda!!! Skardus juokas, tylus kikenimas, kuždesiai ir šypsenos. Moterys užsisako dar vieną espresso ir dalinasi įspūdžiais, entuziastingai gestikuliuoja ir bendrauja melodinga italų kalba, kuri, tiesą sakant, labai stipriai konkuruoja su mano taip mylima viena seniausių indoeuropiečių kalbų. Šios kalbos skambesys ir temperamentas mane visada užburia. Jaučiu su ja kažkokį gilų stiprų ryšį. Kaip ir su visa Italija, kuri galėtų būti antraisiais namais. Na, žinoma, kol neužplūsta tie didieji karščiai.
Damos šnekučiuojasi, juokiasi, bendrauja. Pro šalį praeina solidaus amžiaus vyrukas. Jis garsiai ir entuziastingai pasisveikina su damomis, persimeta keliomis frazėmis ir nueina tolyn lengvais gracingais žingsniais. Iš pokalbio aišku, kad jie senių seniausiai pažįstami ir su džiaugsmu kas kartą susitikę pasilabina.
O moterys toliau ūžia. Mes taip pat pasiduodame tam gaivalingam gyvenimo džiaugsmo gurkšniui. Užsisakome kavos ir stebime gatve žingsniuojančius miestelio gyventojus. Štai ką reiškia švęsti gyvenimą! Štai kas yra tikras gyvenimo skonis. Juk tos moterytės tikrai turi savo kasdienius rūpesčius, savo sveikatos problemų ir visokių kasdienių reikalų. Tačiau joms tai netrukdo susitikti 7 ryto puodeliui kavos su taip iki skausmo pažįstamomis kaimynėmis ir pasimėgauti akimirka. Kiek daug tame išminties ir paprastumo.
Švęskime gyvenimą, gerkime jį dideliais skaniais gurkšniais, kol dar galime, kol esame. Susitikime dažniau vieni su kitais tiesiog paprastam pokalbiui. Suvalgykim to pyrago, nors ir su cukrumi. Bet užtat laimės hormonų gausime tiek, kad atpirks viską. Gyvenimo džiaugsmas slypi mažuose dalykuose. Jis gyvena mažuose kaimeliuose ir dideliuose miestuose. Jis yra visur. Tereikia jį išmokti sau susikurti. Jei kam norėsis, kviečiu puodeliui kavos 🙂
