Du angelai

Du Angelai sėdėjo ant debesies, užklojusio kalno viršūnę. Jie žvelgė žemyn ir stebėjo šurmuliuojantį pasaulį.

– Matai, – tarė vienas, – visa Žemė – tarsi didžiulė smėlio dėžė. Per daugybę milijardų metų čia kilo smėlio pilys, miestai, civilizacijos, virė gyvenimas. O paskui Kūrėjo ranka vienu mostu viską nubraukdavo. Ir tuomet stodavo tyla. Pasaulis tarsi nustodavo kvėpuoti. O tada vėl užeidavo įkvėpimas. Ir vėl kilo piliakalniai, šventyklos, gatvės, laukai, miškai. Vėl atsirado žmonės. Nepamenu, kelintoji ši civilizacija Žemėje. Tada vėl ateidavo noras paimti laistytuvą ir viską užlieti, sulyginti, lyg niekada nieko ir nebūtų buvę. Kad vėl liktų tik tyla.

– Tai kokia tuomet prasmė vis statyti, o paskui viską sugriauti? – neištvėrė antrasis Angelas.

– Matai, kai tu statai pirmą kartą, manai, kad tavo kūrinys yra tobulas. Tačiau praėjus kuriam laikui supranti, koks naivus buvai. Tuomet atsiveria akys ir tu supranti , kiek daug dalykų galima padaryti kitaip. Kartais tam užtenka nedidelių korekcijų ir vėl viskas veikia puikiai. Bet dažniausiai tu supranti, kad tavo naujasis kūrinys nebetelpa į senuosius rėmus ir daug paprasčiau viską pradėti ant naujo švaraus lapo. Naujam kūriniui reikia daug erdvės. Ir laiko. Žemėje egzistuoja laikas. Tuomet tu ryžtiesi nubraukti savo taip ilgai statytas smėlio pilis vardan naujo, kur kas didingesnio šedevro. Nes nieko nėra amžino. Yra tik nuolatinė kūryba.

– Tiesa. Tačiau naujasis šedevras niekaip negalėtų užgimti be didžiulės kantrybės, ilgo ir kruopštaus darbo, įgytos patirties ir atėjusio suvokimo, kad kažkas čia neveikia. Kad yra dar tiek daug neišnaudotų galimybių, apie kurias anksčiau negalėjai pagalvoti, nes nebuvai dar tiek paaugęs. Ir tuomet su įkvėpimu tu ir vėl imiesi darbo.