Bareikio koncertas

Virš 10000 žmonių salėje susirinkusiems žiūrovamas šio vakaro dainininkas Vidas Bareikis pasakė, kad kiekvienas iš mūsų čia atėjome dėl kažkokių priežasčių. Nebuvau labai didelė jo dainų žinovė, bet šiais metais savo pagrindinį tikslą pasirinkau visiškai kitokį nei visada. Ir tai yra džiaugsmas. Supratau, kad man to labai trūko. Kad visada kažko siekiau, vis norėjau nuversti kalnus. O šiemet tarsi įjungiau kitą radijo dažnį. Nustojau jausti viduje pareigą kažkam kažką padėti, pagelbėti, prisiimti sau daugybę atsakomybių. Šiemet pamaniau, kad dar niekada nebuvau pasirinkus džiaugsmo kaip pagrindinio gyvenimo tikslo.

Norisi daryti daugiau tokių dalykų, kurie džiugina. Ir kai tai pradėjau akcentuoti, pradėjo vykti maži stebuklai. Kartais juos susikuriu pati, o kartais gyvenimas pats mane pakviečia į nuotykį.

Taip savo sesės dėka atsidūriau Vido Bareikio koncerte. Ant scenos stovėjo vartai, primenantys japonų šventyklos vartus. Turbūt tai sutapimas, kad mano vyras visai neseniai pastatė vartus į pirties erdvę. Ir kai buvo padarytas tik pirmas vartų „aukštas” – tai buvo ant dviejų stulpų uždėtas horizontalus balkis – tie vartai atrodė kaip iš japonų šventyklos. Vėliau ten apsigyveno ir žirgeliai. Tuomet atsirado baltiškas namo ar visatos modelio simbolis. Kaip sakė V.Bareikis, tie vartai atskiria realų pasaulį nuo magiško, paslaptingo. Ir pirtyje, einant pro vartus, tu palieki tikrą pasaulį ir ateinį į paslaptingą ir mistinę erdvę, kurioje vyksta kažkas įdomaus. Ir man vėl sukosi galvoje tas lietuvių ir japonų kultūrų panašumas, sakralumas, panašūs ženklai ir simboliai, minimalizmas ir estetika, pagarba gamtai ir giluma. Visa yra viena.

Vidas Bareikis pradėjo koncertuoti prieš 10 metų. Tai buvo 27 klausytojams skirtas pirmasis koncertas. 25 iš jų buvo draugai ir tik 2 svečiai su bilietais. Šiandien jis koncertavo Žalgirio arenoje. Viskas yra įmanoma, kai sieki savo svajonės. Ir dar ta daina apie mergaitę, kuri turėjo norą, bet vis atidėliodavo jį vėlesniam laikui. Vidas paskatino visus eiti ir siekti savo svajonės, nepaisant savo baimių, nes tik tada tai įvyks.

Ir trečias momentas, sujudinęs mane iki gelmių, buvo tai, kad susirinko ten labai daug Karate klubų ir jų mokinių. Buvo fiksuojamas daugiausiai vienoje vietoje sportuojančių žmonių IŠSKIRTINIS PASIEKIMAS. Kaip sakė šio pasiekimo organizatorius, „record” – yra angliškas žodis, kuris reiškia tiesiog „įrašas”, o „išskirtinis pasiekimas” skamba visai kitaip. Tai va, šio pasiekimo metu visi atsistojome ir vedami juodo diržo savininko Vido Bareikio (kas man buvo staigmena) atlikome trumpą karate apšilimo mankštą. Jos metu reikėjo atlikti tam tikrus judesius ir skaičiuoti japoniškai iki 10. Man tai taip patiko, nes priminė laikus, kai sūnus lankė karatė, o aš stengiausi išmokti kuo daugiau japoniškų žodžių. Po to reikėjo garsiai išrėkti 108 kartus „kie” ir tuo metu smūgiuoti kumščiu pirmyn. Tas smūgiavimas manyje sukėlė tiek vidinės jėgos ir tokį didžiulį rezonansą, lyg manyje gyventų tas bebaimis japonų karys, kuris reikiamu momentu sutelkia visą savo vidinę stiprybę ir duoda smūgį.

Aš supratau, kad vidinis karys visada gyvena mūsų viduje, tik mes apie tai pamirštame. Reikia tik svarbiu momentu jį pasišaukti ir smūgiuoti.

Jeigu norime, kiekvienoje situacijoje, kiekvieno sutikto žmogaus žodžiuose galime išgirsti ir pamatyti tai, ką mums Visata nori perduoti.