Baltas veidas

O seniau tu buvai baltas veidas,

Nutapytas ant drobės baltos.

Nieks nematė ir nieks nežinojo

Nei vienos tavo žemės dienos.

Tavo dienos seniai suskaičiuotos.

Jos ateina viena po kitos.

Jos kaip dovanos šiandien tau duotos,

Kaip vanduo balose po audros.

Ir tu bėgi, beprotiškai bėgi,

Per gyvenimą miško taku,

O po pėdom iškrito vėl sniegas,

Ir vėl tapo jauku ir tylu.

Tavo veidas toks baltas kaip drobė,

Išsidraikę padangėm plaukai.

Tavo žemė – tai tavo pastogė.

Jau prisėsk, nes labai pavargai.

Padainuok sau jūreivių lopšinę,

Kai nurimsta vėl jūra balta.

Tu sugrįžki į savo gimtinę

Kur svetingai esi sutikta.

Nuotrauka: Kristina Jasudaitė