Pokalbis su Kūrėju

Aš pasineriu į savo vidinę tylą. Jau įpratau medituoti. Per viršugalvį įkvepiu naujumo energijos ir sutelkiu dėmesį į Kūrėją. Kvėpuoju ramiai ir giliai, kol mano kūno įtampos atsileidžia. Susitelkiu į pakitusį Kūrėją ir žinau, kad visa kita padarys jis ir Angelai. Tuomet vėl pajaučiu tą jausmą, lyg kilčiau liftu aukštyn. Suvokiu, kad kylu virš bendro sąmonės lauko, pakylu dar aukščiau ir liftas sustoja ties numeriu 12. Pastaruoju metu visada ten pat. Tai dvylikaaukščio namo stogas, 12 dimensija. Viskas įrengta naujai ir moderniai. Viduryje stovi balta odinė sofa ir šalia jos stiklinis kavos stalelis. Baltais lengvai plevenančiais rūbais sėdi Kūrėjas. Jis žavus ir brandus vyras. Jis pakviečia mane prisėsti šalia. Aš taip pat vilkiu baltą lininę suknelę. Gražiausią, kokią esu turėjusi. Prisėdu.

-Kokią kavą šiandien gersi? – paklausia manęs. Kiekvieną kartą mes geriame kartu kokią nors skanią kavą. Tai jau tapo mūsų bendravimo ritualu.

-Manau, kad šiandien išbandysiu kažką naujo. Norėčiau Matcha latte.

-Puiku. O aš šiandien imsiu šaltą kavą Frappe. Juk vasara, – nusišypso man.

Pagalvoju, juk Kūrėjui nėra skirtumo, koks pas mus Žemėje oras. Bet tada suvokiu, kad per mane Jis patiria mano gyvenimo patirtį.

– Kodėl Tu vis geri su manimi kavą? – išdrįstu paklausti Jo. – Ką nori man pasakyti?

– Noriu pasakyti, kad tu moki mėgautis mažais gyvenimo dalykais, tokiais, kaip kavos ar kakavos puodelis. Moki džiaugtis tuo, kas yra Žemėje. Ir daliniesi tuo su kitais.

-Bet kodėl man būnant šalia tavęs yra tokia stipri trauka? Kaip energijai, kurią noriu visą sugerti į save. Tas jausmas toks stiprus, kad net Žemė slysta iš po kojų. Man taip keista, nes juk tai yra taip šventa. O šis jausmas mane gąsdina. Aš noriu būti su tavimi visa savo esybe.

-Visą gyvenimą tu ieškojai tikros gilios meilės. Begaliniai stiprios. Ir vis jos nerasdavai. Vis laukdavai iš kitų žmonių to, kas tave pripildytų giliai iš vidaus. Žmonės duoda tau meilės tiek, kiek jie gali duoti. Bet tau vis trūko to kažko, to giluminio meilės užsipildymo. Ir aš duodu tau tą jausmą, tą begalinį meilės jausmą, kad būtum visiškoje pilnatvėje, visiškoje vidinėje ramybėje. Ir aš pajaučiau tokį stiprų užsipildymą, kad net ašaros pasileido upeliais. Aš supratau, ko mano siela šitiek metų alko ir ieškojo. Dieviškos gilios meilės. Tik Kūrėjas ją gali suteikti, užpildyti visas mano esybės kerteles. Kas būčiau pilna, kad būčiau rami. Ne kituose žmonėse reikia ieškoti meilės. Ją dovanoja KŪRĖJAS.