Žemės gelmės

Pasinerk į savo tamsą. Tai juodos protėvių žemės tamsa. Tai mylinčios ir globojančios motinos gelmės. Tai ertmės, iš kurių skverbiasi žemiška ramybė ir išmintis. Tai versmės, kurios prasibraudamos pro milijonus metų žemės kloduose gulėjusius akmens kristalus išsiveržia iš žemės trykštančiais vandens šaltiniais. Tie šaltiniai neša gyvybės srovę tavyje skatina tekėti vidinius tavo vandenis. Kol išoriniame pasaulyje tylu ir tamsu, kol žemė susisupus į savo vidinę tylą, tavo vidinės gelmės atsiveria. Jos teka tavyje, nešdamos žemės motinos išmintį, pripildydamos visą tavo dubenį saldžios palaimos ir kūrybinio džiaugsmo, kuris kosminiais ratais lėtai sklinda iš tavo centro į išorę, pulsuoja ir skleidžiasi, švyti ir plečiasi, atgaivina visą Didžiosios deivės motinos tau duotą moteriškumo dovaną. Priimk ją su dėkingumu, mėgaukis ja. Atmink, kad atėjai čia tam, kad gyventum lengvai ir su meile. Pripildyk save taip išsiilgtos ramybės ir palaimos. Ir gerumo dėl to, kad tiesiog esi. Reikalinga, mylima ir globojama Žemės ir jos kūrinių: medžių, gėlių, žolelių, samanų. Tu juk esi moteris. Išmintinga moteris. Visa žinanti, visa jaučianti. Visa reginti. Atėjo metas tam išsiskleisti.