Pavasaris

Pavasaris eina žeme, lengvai prisiliesdamas pirštais prie sniego, kuris palytėtas nuliūsta staiga ir tyliai subliūkšta supratęs, kad jau pabaiga. Sutirpsta, sušyla, sutęžta ramiai, kaip rūbas nukrinta ant žemės, kai moteris rengias ir lieka nuoga. Nuoga prieš save ir kitus, bet tyra iš švari savo sielos namuos. Ištirpsta jos kūno gelmėj susikaupę ledai, lengva srovele teka vandenys kūno takais. Srovelės stiprėja ir jungias į džiaugsmo upes, kurios nuvilnija ir šniokšdamos nuneša viską, kas buvo palėpta širdies gilumoj ir niekam to rodyt nedrįsai.  Nurimo širdis, atitirpo ledai. Ir lengvas vėjelis jau padvelkė tyliai. Sušilo širdis ir nurimo jinai. Ir ėmė ji džiaugtis nedrąsiai, nebyliai. Ir ėmė putot tarsi jūros banga užspaustas giliai tavo balsas širdies. Ir ėmė dainuot ji atgimus staiga, tą tikrą save pagaliau prisiminus. Nusimetė rūbus senus ir nuoga pasinėrė į upę naujų patirčių. Ir teka, jau teka ir šniokščia smagiai lyg upelė gyvenimo naujo. Ir dega, liepsnoja sužibus naujai kaip ugnelė, kur sieloj gyvena.