Kanjoningas
Italijoje savo nuostabių draugų Andriaus ir Giedrės dėka turėjome galimybę išbandyti naują patirtį. Tiesą sakant, esu labai dėkinga jiems už viską, ką teko išbandyti, patirti, pajausti, pereiti per ilgus draugystės metus. Kartais tai atrodydavo kaip tikra kankynė, neslėpsiu. Kartais visai nusikamuodavau, pykdavau ir keikdavau juos, kad ir vėl vietoj gražios suknelės teks per gimtadienį klampoti po dumblynus. Bet dabar, atsukus laiką atgal, suprantu, kiek daug jūsų dėka patyriau, išmokau, supratau.
Kalnų kanjoningas – tai tokia atrakcija, kai tave aprengia hidro kostiumu ir keliauji kalnų upe vedamas patyrusio instruktoriaus. Trasos gali būti įvairaus sudėtingumo. Prisisegame ir virves kaip per „tarzankių” karstynes. Pirmas ir labai nemalonus pojūtis buvo, kai reikėjo su tuo hidro kostiumu pasinerti į vandenį ir leisti, kad jis visas prisipildytų šalto kalnų upės vandens. Tas vanduo palaipsniui sušyla ir tada jau gali būti ilgai, daugiau nebešalta.
Tiesą sakant, baimė pradžioje buvo didelė. Maniau, kad aš to neatlaikysiu, o žinant mano „atominius” draugus, man tai buvo didžiulis vidinis iššūkis. Bet vis dėlto pasiryžau.
Keliavo ir mano vyresnėlis sūnus, ir draugų vaikai. Trasa buvo vidutinio sunkumo. Iš pradžių viskas atrodė labai lengva ir paprasta. Džiugino vaizdai, kurie atsivėrė einant upe. Niekada nebuvau mačiusi upės iš vidaus. Niekada dar nejaučiau, kaip kojos su specialiais batais brenda vandeniu. Karštis Italijoje buvo nemažas, tad čia, viduryje upės, mus pasitiko gaivuma. Gera buvo matyti kalnus, didžiulius masyvius akmenis upėje ir jos pakraščiuose. Čia buvau tarsi kitame pasaulyje. Tyla, ramybė, upės čiurlenimas ir bridimas per vandenį, kai viskas viduje šlapia, tačiau nuo judėjimo visai nešalta.
Tuomet prasidėjo įdomioji dalis. Mes visgi buvome kalnuose ir upelis turėjo daugybę slenksčių. Kai kurie buvo maži, tad buvo galima nulipti tarsi laipteliais žemyn. Kiti – didesni. Priėjome prie vieno keturių metrų aukščio slenksčio ir instruktorius liepė šokti žemyn. Akimirką pamaniau, kad jis juokauja. Tačiau jis kalbėjo rimtai. Kraštutiniu atveju buvo galima nusileisti su virve. Bet tai visai kas kita. Aš priėjau prie skardžio krašto. Tuo metu iškilo mano aukščio baimė, dėl kurios kažkada net eskalatoriumi bijodavau nusileisti. Iškilo tas kūną kaustantis jausmas, kai atsistoji ant slidžių ir supranti, kad turėsi nusileisti žemyn, nes kelio atgal nėra. Ir tuomet atėjo kažkoks vidinis balsas, kuždantis man, kad turiu negalvoti. Nemąstyti visiškai apie nieką. Nes jei tik pradėsiu galvoti, baimė vis didės ir aš neįveiksiu kliūties. Nežinau kokiu būdu, bet tiesiog visai negalvodama priėjau prie skardžio krašto ir nušokau. Manyje įsijungė kažkos galingas jausmas, kai nieko aplink negirdi, nematai, tik eini pirmyn, kas bebūtų, kas benutiktų. Tuo metu buvau nenugalima, vedama kažkokios aukštesnės jėgos. Pūkštelėjau į vandenį tarsi į baseiną. Ten buvo pakankamai gilu, tad susižeisti negalėjom. Ir mano didžiam nustebimui, man tai patiko. Aš įveikiau tą baimę!!! Aš žengiau didžiulį žingsnį pati savyje. Tas pirmas pasiryžimas mane taip užgazavo, kad visus kitus šuolius atlikau drąsiai. Kai kur šokti nebuvo galima, nes aukštis buvo per didelis. Tuomet kalno šlaitu leisdavomės su virve. Tai buvo dar viena nauja patirtis.
Visas šis nuotykis man taip patiko. Tikriausiai dėl to, kad įveikiau savyje glūdėjusią baimę. Aš pamačiau nuostabius gamtos vaizdus, kurių niekada nebūčiau mačiusi, jei nebūčiau sutikusi dalyvauti šiame žygyje. Aš perėjau per savo vidinius demonus ir tai man sukėlė didelį džiaugsmą. Aš supratau, kiek daug mes prarandame, kai atsisakome to, ką siūlo gyvenimas. Ir aš, ta, kuri save laikė silpna, neturinčia fizinių jėgų, bijančia aukščio, pasirodo atradau vieną iš savo stiprybių, patyriau nuostabiausią malonumą suteikiančią patirtį. Šio žygio metu aš supratau, kad net ir tie, kuriuos laikiau bebaimiais, pasirodo, irgi bijo. Nes visi mes esame žmonės.
Baimė turi įvairiausias formas. Bet jei iš tiesų nori ką nors padaryti, tiesiog eik, ir daryk dabar, nes kuo ilgiau galvosi, tuo labiau baimė didės. Nereikia leisti jei nei centimetro užaugti.
Nuotrauka: Kristina Jasudaitė
