Pasikliauk Visata

Nuo ryto sujudimas. Dušas, visi rytiniai ritualai, pusryčiai. Dar šen bei ten ir pajudu link miesto. Važiuosiu į parodą „Pirk prekę lietuvišką”, ten susitiksiu su drauge ir mes smagiai praleisime laiką. Bevažiuodama savo gatvele pagalvoju, kad reiktų iš karto pasiruošti telefone kvietimą į parodą, nes privažiavus reikės parodyti. Tačiau prie sankryžos mintys nuklysta ir aš jau išlekiu į pagrindinę. Pamanau, kad ramiai pasistatysiu automobilį Akropolio aikštelėje ir nueisiu pėstute. Oras puikus, tai ir mankštelė bus nebloga. Taip ir padarau. Pradedu kuistis po savo rankinę, kuri tokiais momentais tampa pasauliniu labirintu su daug kelių ir klystkelių. Ranka vis ieško daikto, panašaus į telefoną, bet neranda. Tuomet viską iškratau, nors jau seniai supratau, kad telefono aš neturiu. Suprantu, kad jeigu savo gatvelėje būčiau sustojusi, tai dar turėčiau laiko sugrįžti ir pasiimti. Intuicjos pamoka nr.1 neišmokta. Tai gerai, pamanau, kad sustojau Akropolio aikštelėje. Nes prie įvažiavimo į Žalgirio areną būtų tekę apsisukti. Intuicijos pamoka nr.2 – išmokta.

Dabar turiu du pasirinkimus: važiuoti namo ir pasiimti telefoną, bet tam sugaišiu valandą, o mano draugė taip ir nesulauks manęs. Antras variantas – pasikliauti Visata ir tiesiog tikėtis, kad ją sutiksiu prie įėjimo. Mintimis siunčiu jai žinutę „lauk manęs prie įėjimo”. Seniau būčiau baisiai susinervinus, pergyvenus ir apskritai save graužus. O dabar ramiai žingsniuoju saulės nušviesta gatve ir ateinu iki įėjimo. Jos nėra. Bet aš apsidairau, dar palaukiu, ir matau, kaip ji ateina. O žmonės seniau taip ir gyvendavo. Susitardavo dėl pasimatymo ir tą valandą be jokių telefonų susitikdavo. Ir gyvenimas tekėjo paprastai, su pasitikėjimu.

Ji man dar vakar siūlė kvietimą į parodą. Tai gerai, kad turėjo du. Nes mano kvietimas telefone

Parodoje mes smagiai praleidžiame laiką. Aš netikėtai gaunu Taro kortų analizę. Toks jausmas lyg Visata šiandien mane šokdina ir veda ten, kur man reikia, moko pasitikėti. Tiesiog atveda ir pasodina prie stalelio ir pajuntu kaip traukiu kortas. Išgirstu tai, ką man rėkte nori išrėkti, bet aš vis niekaip nesuprantu. O gal ir suprantu, bet vis bijau ir nesiryžtu. Gaunu patvirtinimą. Keliaujame toliau. Paroda puiki. Man labai smagu, kad tiek lietuviškų įmonių, tiek kokybiškos, skanios, kūrybiškos ir sveikos produkcijos. Net Lietuvos mokslininkų sukurti vitaminai ir mikroelementai. Džiugu, kaip mes kylame, augame, kuriame ir stiprėjame.

Po parodos užsukame į Akropolį papietauti. Ir tada prasideda tas stebuklingas metas, kai mes patenkame į laiko skylę, kurioje nėra valandų. Yra tik energijos augimas. Jaučiu, kaip po truputį ji kyla, kaip darosi lengviau, smagiau, geriau. Tikrai tame yra tiesos, kad moterys bendraudamos viena kitą pripildo. Ir aš jaučiu, kaip gera, nuotaika puiki. Prisipliurpusios į valias pagaliau sugrįžtame į misiją Žemė. Dar užsuku į knygyną. Negaliu ramiai praeiti pro knygas. Be jų man gyvenimas būtų baisiai nuobodus. Aišku, išsirenku vieną. Tą dar vieną. Na žinot, kaip būna.

Galiausiai atsisėdu į automobilį ir staiga suvokiu, kad jis čia stovi ilgiau nei 4 valandas. O tai reiškia, kad „šlagbaumas” (jei parašysiu „užkardas” nelabai turbūt kas supras), manęs taip lengvai nepaleis. Teks susimokėti už parkavimą. Ir aš jau matau, kaip aš stoviu ir bandau išsiaiškinti, kaip apmokėti be telefono. O už manęs nusidriekia labai „laimingų” vairuotojų virtinė ir sveikina mane nenutrūkstamais signalų saliutais. O aš tarsi raudonuojanti mokinė prieš klasę vėl neišmokau pamokos. Bet važiuoju. Kaip bus taip. Nuo stogo gi nenušoksiu. Ir privažiavus UŽKARDĄ negaliu patikėti savo akimis. Jis tiesiog pakeltas ir nieko nefiksuoja. DĖKOJU!!! Aš ramiai nuriedu žemyn ir grįžtu namo.